Ar pasakoti vaiko „paslydimus“ kitiems vaikui girdint?

Jei kalbi
Jei kalbi, tavo žodžiai turi būti geresni už tylą.
 
Indėnų patarlė
 

- Ar pasakoti vaiko „paslydimus“ kitiems (kad ir savo mamai) vaikui girdint?
– Nepasakoti.

- Ar gėdinti vaikus?
– Negėdinti.

– Ar gėdinti vaikus pašaliniams girdint? (kad ir broliams / sesėms)
– NEEEEEEEEEE!

Dažnas galvoja, kad jei kitiems girdint sugėdins / sudrausmins savo vaiką pasieks pageidaujamo elgesio. Ir jie teisūs. Trumpuoju periodu pasieks norimo rezultato. Vaikui taip reikia tėvų meilės ir pripažinimo, kad jis padarys bet ką, kad tai gautų. Net jei dėl to reikės prarasti save. Net jei dėl to reikės iškęsti pažeminimą.

Sėdžiu dabar ir galvoju. Nuo kurio punkto pirma pradėti. Kuris baisesnis.
– Tai, kad žmogui liepiama gėdintis dėl to, koks jis yra. Kuriama vertybė, kad gerai yra būti tokiu, kokių dauguma, o kažkoks nukrypimas nuo normos yra gėdingas.
– Tai, kad ta vienintelė saugi šio pasaulio užuovėja tėvai, vaiko paslaptis ir netobulumus lengva ranka (tiksliau lengva burna) išnešioja po visą svietą.
– Tai, kad vaikas neturi kito pasirinkimo kaip tik tylėti ir skaudulius savo širdyje uždaryti jei mano, kad tėvams jie nepatiks. Jis auga tarp žmonių, bet vienišas neturėdamas su kuo pasikalbėti. (Todėl mums reikalingi pagalbos telefonai, vaikų linijos, todėl mes turime tiek daug vaikų depresijų ir savižudybių.)
– Tai, kad vaikas auga manydamas, kad pasaulis yra nesaugi vieta ir save reikia nuo jo slėpti, nes jei save parodysi būsi pažemintas. Užsideda dar būdamas mažas žmogus kaukę ir gyvena ne savo gyvenimą, eina ne savo keliu.
– Tai, kad vaikas patiria pažeminimą, emocinį smurtą (nesvarbu ar viešą ar dviese).
– Tai, kad…

Tai nereiškia, kad reikia nekreipti dėmesio į vaiko paslydimus. Tai reiškia, kad yra daugybė kitų būdų be gėdinimo ir vaiko žeminimo tuos paslydimus spręsti.

Pabandykite įsivaizduoti situaciją savo darbe. Direktorius Jums nepakankamai gerai kažką padarius arba paprašius kažko nepriimtino (pvz.: laisvadienio) VISIEMS GIRDINT ima dėstyti maždaug taip:
– Kaip tu, Dariau, taip galėjai padaryti, kaip tu taip nepakankamai gerai projektą parašei, tokią klaidą padarei. Va ir Jonas, ir Martynas susikaupė ir padarė gerai, o tavo projektas buvo atmestas, nes nepakankamai gerai dirbai.
Arba
– Kaip tu drįsti prašyti laisvadienio kai visi dirba. Kiti susikaupę, atsakingi, o tau tik pramogos ir t.t.

Arba dar juokinga situacija. Jūsų darbe kabinete yra dar 10 darbuotojų be Jūsų + direktorius. Ateina kito skyriaus direktorius ir jūsiškis pradeda garsiai visiems girdint tartis:
– Darius nepakankamai gerai dirbo, negerai parašė projektą ir jis negavo finansavimo ir dar jis prašo laisvadienio kai šitiek daug darbų, visi viršvalandžius dirba. Ką su juo daryti? Kaip su juo kalbėti?

Skamba kaip koks anekdotas. Kažkokia parodija. O vat vaiko gyvenime tokie „anekdotai“ ir „parodijos“ yra kasdienybė.

Yra problema, žinoma, ją sprendžiam. DVIESE arba tryse su vaiku. Žinoma išsakom kas negerai, bet be neigiamo, pažeminančio atspalvio. Būtiniausiai išsiaiškiname kas ir kodėl lėmė ateityje taisytinus veiksmus. Susitariam, kaip šalinsim priežastį. Aptariam kaip derėtų elgtis ateityje.

Jei vaikas viešoje vietoje elgiasi nederamai, galima jį pasivesti į šoną ir pasakyti kažką tyliai, po to pabučiuoti, susimirksėti, kad niekas net neįtartu, kad buvo apie „blogus“ dalykus kalbama. Variantas, kai sakoma „na palauk, grįšim namo ir pasikalbėsim“. Nėra toks baisus kaip viešas kalbėjimas, bet taip pat geriau būtų, kad tokio varianto nebūtų.

Komunikuokite vaikui, kad namuose visi esame mylimi tokie,kokie esame, su klaidomis ir paslydimais. Juos reikia taisyti, bet meilė ir pagarba vienas kitam dėl to nesumažėja. Namuose mes saugome vienas kito paslaptis (ne nuo kitų šeimos narių, pvz nuo mamos ar tėčio), bet nuo pasaulio. Gerbiame vienas kitą. Vienas kito asmeniškumus ir apie kitą viešai kalbame tik gavę jo sutikimą.

Kokia galėtų būti situacija su seneliais. Suprantama, kad norisi tiek apie gerus dalykus, tiek apie nesklandumus pasikalbėti su savo tėvais, vaiko seneliais. Juk čia jau mes esame vaikai, o jie tėvai Bet tą daryti dera protingai ir taktiškai. Jei namuose su vaiku be rėkimų ir žeminimų aptarėte kažkokią situaciją, nuvykę pas senelius paklauskite vaiko: „ar galiu seneliams papasakoti tą tavo zbitką, gal dar ir jie kažką patars kaip geriau daryti“. Dažniausiai, jei vaikas sprendžiant problemą nebuvo pažemintas ir yra geruose santykiuose su seneliais ar Jūsų draugais, jis sutinka, kad situacija būtų papasakota. Tačiau jei klausantieji puls moralizuoti ir žeminti vaiką jis ateityje apie save pasakoti nebeleis.

Elgiantis taip, auginamas vaiko pasitikėjimas tėvais, stiprėja žinojimas, kad šiame pasaulyje yra saugi vieta. Vaikas gerbia tėvus, didžiuojasi būdamas jų vaikas, yra dėkingas likimui už tai, ką turi. Taip pat auga žmogus, kuris gerbia kitą, jo privačią erdvę, jausmus. Žmogus, kuriuo galima pasitikėti, su kuriuo gera ir saugu pasikalbėti. Šiame pasaulyje tai yra didžiulis privalumas, didelė vertybė.

Šis parašymas labai glaudžiai susijęs su straipsniu „Ką darome šiandien, kad žinotume, kuo gyvena mūsų jau paauglys ar suaugęs vaikas.“, kurį skaitykite čia…

Suokalbiško ir tvirto Jums paslapčių saugojimo!

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *