Drąsūs tėvai vaikus ugdo demokratiškai.

Demokratinis ugdymas

Ar turime drąsos savo vaikus auginti demokratiškai?

Tiems, kurie nori „patogių“ ir paklusnių vaikų, šie patarimai netiks, nes demokratinis ugdymas skatina ne tik prisiimti atsakomybę, bet ir mąstyti kritiškai bei diskutuoti. Demokratinis ugdymas patiks mąstančių ir savarankiškų vaikų nebijantiems tėvams.

Apie pasaulyje populiarų, o Lietuvoje visiškai naują demokratinį ugdymą bei galimybę jo principus pritaikyti kasdien savo namuose kalbame su darželiu “Aukštyn kojom”, kuris yra oficialus IDEN (International Democratic Education Network) ir EUDEC (European Democratic Education Community) narys, dalyvavo Europos sąjungos Erasmus+ programos finansuojamame mobilumo projekte “Pirmasis demokratinis darželis Lietuvoje“ ir patirties pasisėmė iš gilias demokratinio ugdymo šaknis turinčių Jungtinės Karalystės ugdymo įstaigų.

Demokratinis ugdymas apima socialinę demokratiją (suaugusiųjų ir vaikų lygybę bei abipusę pagarbą) ir ugdymo demokratiją (vaikų laisvę patiems rinktis ugdymo turinį).

Pirmuosius demokratinio ugdymo sąlygotus vaikų elgesio pokyčius galima pastebėti labai greitai. Nereikėtų nustebti, kai trimetis, išgirdęs, kad negaus saldainių, tėvų paprašo “pagrįsti savo sprendimą”.

Siekiantys auginti savarankiškus ir atsakingus vaikus tėvai pirmiausia savo namuose turėtų įdiegti svarbiausias demokratijos vertybes – pagarbą, pasirinkimo laisvę ir atsakomybę.

- Mitas, kad demokratiniame ugdyme svarbiausia dėl visko balsuoti. Balsuojama tik kraštutiniu atveju, jei viską aptarus nepavyksta susitarti. Diskutuoti galima apie tai, kokias pramogas gimtadienio šventei verta rinktis, ką veikti savaitgalį ir pan. Argumentuodami savo sprendimą ar nuomonę tėvai rodo derybų ir bendravimo pavyzdį – patariama vengti atsakymų „todėl“, „nes aš taip pasakiau“.

- Iš viršaus nuleistų taisyklių vaikams laikytis sunku, nes tai – nuomonės primetimas. Ypač, jei su vaikais nėra aptariama, kodėl svarbus vienoks ar kitoks elgesys. Dar daugiau, laikytis taisyklių, kurių prasmės nesupranti – tikrų tikriausia bausmė. Todėl patariama sakant vaikui naują taisyklę, lūkestį ar reikalavimą būtinai paaiškinti ir kodėl tai daryti reikia.

- Klasikinės / pagrindinės demokratinio ugdymo 3 taisyklės – rūpinuosi savimi, rūpinuosi kitu, rūpinuosi aplinka. Vaikas turėtų gebėti savais žodžiais paaiškinti, ką reiškia kiekvienas šis punktas, žinoti, kad jie privalomi visiems: ir vaikams, ir tėvams.

- Demokratinio ugdymo esmė – ne duoti konkretų atsakymą, o išmokyti vaiką pačiam jo ieškoti, mąstyti, nukreipti tinkama linkme. Būti tėvais – koučeriais užuot davus žuvį, duoti vaikui meškerę ir išmokykite žvejoti.

- Skatinti vaikus galvoti galima pateikiant klausimus, prašant pasiūlymų, klausiant nuomonės. Galima klausti: „Kaip manai, kas nutiktų, jei… ?“,  „Kaip darytum, jei reikėtų nuspręsti tau?“, „Ką patartum tu?“.

- Tėvai turėtų elgtis taip, kaip nori, kad elgtųsi vaikai. Norint, kad kalbėtų užuot šaukę ar verkšlenę, norint, kak tesėtų pažadus būtina rodyti pavyzdį. Netingėti paieškoti kompromiso – tai kainuoja kantrybės ir laiko, bet tampa veiksminga ilgalaike pamoka vaikui.

- Svarbu leisti vaikams mokytis iš savo klaidų, jų nedramatizuoti, bet padėti vaikui suprasti, ko iš jų galima išmokti. Nemoralizuoti, neburbėti ir jokiu būdu nesistengti vaiko apsaugoti nuo klaidų.

- Laikytis dienos ritmo, o l ritmo pokyčių tartis iš anksto. Jei matoma, kad planavote ir su vaiku sutarėte vienaip, o įvykiai klostosi kitaip – apie juos vaiką būtina bent jau informuoti, kad nesijaustų apgautas. Turbūt pastebėjote – vaikai bet kokį pasakymą dažnai suvokia kaip pažadą? Šia tema esame rašę didelio populiarumo dviejų dalių straipsnį „Kaip dažnai meluojate savo vaikams?“.

- Demokratiški tėvai niekada nesako: „Tu per mažas, nesugebėsi“. Vengti to reikėtų ne tik namuose, bet ir apginti vaiką prieš draugus  /senelius. Stebėtina, kiek nedaug kartų vaikui  pakanka tai išgirsti, kad pasitikėjimas savimi būtų sugniuždytas arba, kad vaikas imtų manipuliuoti savo mažumu. Taip pat  būtina girdėti ir reaguoti į vaiko nuomonę ir jausmus, išsaugoti vaiko paslaptis.

- Svarbu duoti grįžtamąjį ryšį ne tik apie rezultatą, bet ir apie procesą. Komentarą visuomet galima, pateikti kaip vertingą patarimą, o ne kritiką. Apie teisingą komentarų ir pagyrimų formavimą galite skaityti „Kaip girti savo vaikus, kad tai juos motyvuotų ir ateityje būti „šaunuoliu“?“.

- Pastabas geriausia būtų išsakyti asmeniškai (taip, kad negirdėtų kiti). Garsiai pastabas išsakyti naudinga tik tada, kai turi būti nedelsiant stabdoma pavojų kelianti veikla. Niekas nenori būti baramas ar kritikuojamas viešai, tiesa?

- Lyginti derėtų ankstesnius ir dabartinius vaiko pasiekimus, bet neatskirus vaikus. Tegu vaiko tikslas būna pranokti savo jau pasiektus rezultatus, o ne būti geresniu už kitą. Skatinti tobulėjimą galima primenant jo tikslus („Kiek nedaug liko ir tu turėsi savo robotą!“) arba primenant tai, kas jam praeityje yra pavykę („Pameni, kaip tau patiko piešti sraigių šeimą – ką sukursi šiandien?“).

- Itin svarbu kasdien rasti momentą ir individualų dėmesį parodyti kiekvienam vaikui. Asmeninis dėmesys (gilesnis pokalbis, knygelės kartu paskaitymas, užduoties atlikimas, žaidimas) daro stebuklus.

- Paliepimai, nurodymai, komandos – jų patariama vengti. Norint, kad vaikas ką nors padarytų, galima paprašyti arba padėti pačiam prisiminti, kaip reikia elgtis (nusiplauk rankas -> ar jau viską padarėme prieš sėsdami pietauti?).

- Dalintis ar pasiūlyti pagalbą galima tik savo pačių pavyzdžiu, parodant ir pakomentuojant, kaip smagu ne tik gauti, bet ir duoti.

- Mokytis nuoširdžiai atsiprašyti, ne automatiškai, iš baimės ar dėl spaudimo. Svarbu, kad vaikas pats pajaustų, jog to reikia. Pasielgus netinkamai patariama atsiprašykite vaiko. Apie mokslą atsiprašyti taip pat skaitykite „Mokomės iš tikro atsiprašyti.“ ir „Kaip dažnai atsiprašote savo vaikų?“.

- Jei tik įmanoma – vaikų neskubiname. Nutraukti vaikams patinkančią veiklą dėl to, kad reikia daryti ką nors kitą – dažna suaugusiųjų klaida. Demokratiški tėvai įspėja iš anksto, kiek vaikas turi laiko, kad galėtų planuotis veiklos pabaigą. Apie tai, kaip iš anksto įspėti ir kaip derėtis dėl to, kada veikla bus keičiama skaitykite „Jokių prieštaravimų ar derybų: pakviestas iš kiemo vaikas pareina namo.“.

- Kai vaikai prie veiklos prisijungia ne todėl, kad kažkas liepė, o todėl, kad nusprendė patys, jų motyvacija suprasti, išsiaiškinti ir dalyvauti veikloje būna visai kitokia. Reikia pagalbos namų ruošoje – užuot vertus, galima sudominti vaiką („Gal norėtum išmokti plauti indus?“).

- Pasitikėjimas, laisvė rinktis ir atsakomybė vaikus labai motyvuoja – auga visai ne chaosas, o atsakomybė. Leidus vaikams nuspręsti, kada tvarkysis savo kambarį ar kokį būrelį lankys, jie su džiaugsmu imasi pareigų: dengti stalą, nešti šiukšles ir pan. Nederėtų pasirūpinti viskuo, ką padaryti pamiršo ar patingėjo vaikas – tegu būna pamoka. Antraip ateityje ir už mokyklinuką gali tekti ruošti pamokas.

- Susitarimai, kaip sufleruoja pats žodis, pasiekiami tariantis ir visiems supratus jų esmę. Laikytis susitarimų, kuriuos pats priėmei, motyvacija didžiulė. Vaikai vieni kitiems primena apie jų laikymąsi, pvz. „Žaisti kitur gali eiti tik susitvarkęs savo veiklos vietą“. Šeimos susitarimus turėti galima kiekvienuose namuose. Net dvimečiai geba laikytis visai paprastų, daugiausia savipagalbą apibrėžiančių punktų (tik jie, aišku, turi būti ne užrašyti, o pavaizduoti grafiškai), pavyzdžiui, pasikloti lovą, pavalgius nusinešti indus.

– Demokratiškai ugdomi vaikai mokomi sprendimus priimti apgalvotai, apsvarsčius visus „už“ ir „prieš“ argumentus.

- Net mažiausias vaikas gali išmokti gerbti pašnekovą ir įprasti kalbėti tik iki galo išklausęs kito ir sulaukęs savo eilės. Siekiant, kad šio principo būtų laikomasi, būtina nepertraukinėti vaiko patiems, net jei vaikas pasakoja tai, kas atrodo nereikšminga. Mokslas mandagiai mandagiai įsilieti į vykstantį pokalbį be galo svarbus įgūdis.

- Pradėjus nuo mažų žingsnių, pvz. trimečio kasdieninės atsakomybės palieti gėles, vėliau vaikui bus lengviau priimti ir didesnę atsakomybę, pvz. prisiminti namų darbus, apsispręsti, ar iš viso eiti į mokyklą.

Ar yra drąsių būti demokratiškais tėvais ir ugdyti vaikus demokratiškai?

Būkit laimingi vieni su kitais!

…Linkėjimai dideli,
Vilma

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *