Duoti vaikui tai, ką jis mėgsta, ar tai, kas jam nauja?

atradimo-dziaugsmas-emocinis-intelektas

Duoti vaikui tai, ką jis žino, pažįsta ir mėgsta, ar tai, kas jam nematyta, nežinoma ir nauja? – klausimas vertas milijono!

Saugumas ir netikėtumai bei nuotykiai – tai du iš pamatinių kiekvieno žmogaus poreikių. Saugumo poreikį mes gana gerai suprantame ir dažnai netgi perdėtai jį atliepiame. Tokie saugūs, prižiūrėti ir gelbėjami kaip dabar vaikai turbūt nebuvo niekada per žmonijos egzistavimą. Ir lygiai taip, tokie apsaugoti nuo nuotykių ir dėl to pikti bei nelaimingi jie irgi dar niekada nebuvo.

Viskas atsitinka keistai. Iš prigimties ir sielos gelmių kiekvienam žmogui būtinai reikia nuotykių, patyrimų ir atradimų. Nėra naujų patyrimų – žmogus (ir jaunas ir senas) tampa piktas. Bet mes esame taip įpratę viską kontroliuoti, žinoti, numatyti, apskaičiuoti, įvertinti, pasirinkti, užtikrinti…kad atsitikus neplanuotam netikėtumui piktinamės ir nesileidžiame į atradimo bei pažinimo nuotykį. Ne tik patys piktinamės, bet ir vaikus išmokome nesileisti į atradimo nuotykius.

Kaip ugdyti toleranciją kasdien nutinkantiems nenumatytiems ir neapskaičiuotiems netikėtumams?

Toleranciją netikėtumams ir kitokiems, nei įprasta dalykams geriausia ugdyti labai paprastu būdu – leidžiant jiems atsitikti.

Nejuokauju. Pradžioje reikėtų leisti atsitikti tam, kas dar nežinai ar tau patinka ir tinka, kai nežinai koks skonis, kvapas ir tekstūra bus. Mes, suaugusieji, labai dažnai sakome „Ne“ net nepabandę, ką ten nepabandę, net nepagyvenę su mintimi: „Ghmmm,  o gal ir galėtų taip būti ir gal man visai tiktų ir patiktų.“. Mes išgirstame kokį pasiūlymą ir sakome „Ne“: mamai, tėčiui, vaikui, draugams, kolegoms, klientams, situacijoms, nutikimams.

Atsitiko netikėtas eismo kamštis vidury dienos ir visa mūsų esybė šaukia: „Neeeeeeee!!!!“. Nėra mėgstamo patiekalo pietums, vėl „Ne!“, sutuoktinis siūlo keistą savaitgalio planą – „Ne, man nepatinka gyventi palapinėje!“, draugai rekomenduoja knygą – „Ne, tokio tipo knygos man nepatinka!“, mama, uošvienė ar anyta kažką pasiūlo (čia atskira didelė tema) – toks didelis „Ne!“, kad net patys jį vos atlaikom.

Vaikai ir noras jiems suteikti visa, kas geriausia – tema atskira ir didelė. Mes dirbam, lekiam, tvarkomės, planuojam ir kai būnam su vaikais tarsi norime, kad tas buvimas būtų ramus, atpalaiduojantis ir laimingas. Norim lyg kokį pliusą užsidėti sau ir patenkinti vaiko poreikius. Bet su strategija pavadinimu „Suteikti ramios ir užtikrintos laimės savo vaikams.“ mes užkertame kelią jų tobulėjimui, augimui, džiaugsmui atrasti, suprasti, priimti, pamilti… Užkertame kelią savo vaikui augti tolerantiškam, atviram, priimančiam aplinką, nuotykius, potyrius, save patį ir kitus žmones.

Žema savivertė – didžiulė problema ir didžiulis klausimas. Kaip ją padidinti, kaip auginti, kaip įdiegti vaikui pasitikėjimo savimi?

Pradėti reikėtų nuo to, kad pratinsimės (ir mūsų vaikai ir mes patys) suteikti šansą viskam. Mokysimės suteikti šansą žmonėms, įvykiams, situacijoms, daiktams, nenurašysime jų į blogus, negerus, nemėgstamus, nemylimus, nepriimtinus, netoleruotinus, nevertus pabandymo ir pažinimo vien tik todėl, kad mums patinka kitokie.

Pavyzdžiai šiai minčiai paaiškinti gali būti labai buitiški ir paprasti:
– Man patinka kotletai, bet galiu pabandyti ir morkas, tai, kad man patiks morkos niekaip nepakenks mano santykiams su kotletais.
– Man patinka mėlyna spalva, bet galiu pabandyti dėvėti žalius marškinėlius ir patyrinėti kokią nuotaiką atneša žalia spalva.
– Man patinka klasikinė muzika, bet gal ir klausydamas repo kažką gražaus jame įžvelgsiu ir suprasiu, gal repas man atvers duris pažinti ir suprasti jaunimą.
– Vakaro pasaką skaitome lovoje, o kaip jei įsisuptumėm į šiltus chalatus ir su kakava ir knyga įsitaisytume prie virtuvės stalo?
– Man nepatinka važinėti dviračiu, bet gal patiks dviračiu važiuoti į žygį miške arba nusipirkti ledų?
– Manau, kad puikiai supratau apie ką yra perskaityta knyga ir man nereikia jokio paaiškinimo, bet gal išklausęs draugo supratimą atrasiu kažką naujo ir į perskaitytą knygą pažvelgsiu naujai?
– Aš žinau, kad tas klasiokas yra neišauklėtas ir blogas, bet gal susipažinęs suprasiu, kad jis tiesiog labai vienišas ir nesuprastas?
– Nemėgstu pupelių mišrainės, bet gal pupelių sriuba bus mano mėgstamiausia?
– Man patinka žaisti vienam, bet gal kartu su draugu pastatytume didesnę ir įmantresnę smėlio pilį?
– Turiu užtikrintus, visuomet pavykstančius ir šeimos mėgstamus vakarienės receptus, bet galiu pabandyti ir kažką visiškai naujo, galiu nustebinti, dovanoti siurprizą.
– …
– …

Šį sąrašą galima tęsti iki be galo.

Grįžkime prie savivertės. Kas yra aukšta savivertė? Tai meilė sau, leidimas sau būti, savęs priėmimas, pasitenkinimas tuo, koks esi, nesigėdijimas savęs, nenoras kažkaip keistis, kad būtum geresnis, priimtinesnis kitiems. Aukšta savivertė yra leidimas sau būti tokiu, koks esi ir laimė būti tokiu, koks esi. Leisti sau būti tokiu, koks esi, gali tada, kai manai, kad su tavimi viskas gerai. O, kad su tavimi viskas gerai manai tada, kai iki sielos gelmių supranti, kad su visais ir su viskuo viskas yra gerai. Pasaulis yra įvairus, dėl to jis gražus ir įdomus. Jei visi būtų vienodi – būtų liūdna.

Įdomu ir savotiškai liūdna yra tai, kad auginant ir saugant jau užaugintą savivertę ir toleranciją reikalingas nuolatinis budrumas, stebėjimas ir darbas. Tik neapsižiūri ir bac – atrandi, kad užsibuvai komfortiškoje, įprastoje, tokioje pačioje erdvėje. Būtent tokį saugų ir malonų užsibuvimą prieš kelias dienas atradome savo namuose.

Pradėjome draugauti su leidykla Alma littera. Kokia draugystės su šia leidykla pradžia? Abu mūsų namų vyrai pamatę ir pavartę jiems skirtas knygas pasakė: „Aš šitos knygos neskaitysiu!“.

Paklausus: „Kodėl?“ ir išgirdus jų atsakymus man teliko konstatuoti faktą, kad norint, kad jie skaitytų teks pasiraitoti rankoves ir ugdyti vieną iš emocinio intelekto savybių (abiems tą pačią!). Šiuo atveju akivaizdu, kad obuolys nuo obels netoli rieda

Ugdytina emocinio intelekto savybė vadinasi – įgyti elgesio modeliai. Kaip ji veikia ir kaip trukdo mums augti skaitykite visą tekstą aukščiau.

Kcdb_vorenas-tryliktasis-ir-visarege-akis_p1okia ta knyga, kuri yra tokia jau labai kitokia, kad jos iš anksto nesinori imti į rankas? – „Vorenas tryliktasis ir visaregė akis.“

Atrodytų knyga kaip knyga, kuo jau čia ji kitokia? Bet kitokia! Jei atvirai, būtent ją išrinkau mūsų piliečiui, nes ji pasirodė – k i t o k i a :) Lyg ir tokia pati, berniukiška, paslaptinga, įtraukianti, bet kitokia, nei mūsų dažniausiai skaitomos knygos. Kad ir raudonas viršelis – raudonos knygos pilietis dar neturėjo, nors knygų turi ir skaito tikrai daug.

Aprašas, kad knygos herojus ieškos paslėpto lobio, aiškinsis senas paslaptis, mins mįsles, „nulaužinės“ slaptus kodus man skambėjo puikiai!

O pilietis – jis pavartė, pasižiūrėjo ir sako:
– Aš tokių knygų neskaitau?
– Kodėl?- klausiu.
– Kaip čia tekstas parašytas?
Pasižiūriu, tekstas stulpeliais.
– Kodėl vieni lapai juodi, kiti balti? Popierius blizga! Ir kiek visokių paveikslėlių ir schemų. Aš net nežinau ar čia knyga, ar žurnalas! – toliau skundžiasi.

Įkeliu paprastas telefonu fotografuotas kelių knygos puslapių nuotraukas Jūsų apžiūrai ir įvertinimui ar tikrai viskas taip jau labai kitaip :)

Ši raudona knyga paskatino rimtą pokalbį apie savivertę. Mes susitarėme, knyga guli lagamine ir skrenda į kelionę – vaikinas nusprendė suteikti jai šansą. Pavartė, įvertino, kad gali būti ir visai nieko. Aš esu tikra, kad jam ji patiks. Taip pat esu tikra, kad jis prisimins, jog prieš nusprendžiant būtina pabandyti ir išsiaiškinti.

O man ši istorija bus pamoka, kad negalima vaikų laikyti saugioje, ramioje ir jiems įprastoje aplinkoje, kad būtina juos nusivežti į kito rajono parką, būtina aprengti kitokiais drabužiais, nupirkti kitokio skonio ledų ar kitokios spalvos knygą.

Augti su didele meile sau ir visiems kitiems linkime!

…Linkėjimai dideli,
Vilma

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *