Pirmoji straipsnio „Emocinis intelektas. Emocijų supratimas ir ugdymas” dalis čia…
Apie tai, kaip gyvena ir jaučiasi aukštesnį emocinį intelektą turintys žmonės rašo ir bernardinai.lt „12 dalykų, kurių vengia aukštą emocinį intelektą turintys žmonės”.
O mes šį kartą kalbamės apie tai, kaip mokytis teigiamų emocijų. Apie tai, kaip jas atpažinti, pajausti, atskirti, įvardinti… Ieškome jų prigimties bei esmės.
Taip, taip, teigiamų emocijų būtina mokytis. Kažkaip jaustis nėra savaime suprantamas dalykas, juo labiau nėra savaime suprantamas žinojimas kaip ir kodėl mes jaučiamės.
Frazė emocinis intelektas buvo sugalvota tam, kad apsakyti kelių žmonių tarpusavio santykį, tačiau tam, kad būtų kuriamas kokybiškas dviejų ar kelių tarpusavio ryšys, pirmiausia būtinas kokybiškas santykis su pačiu savimi. Aha. Kiekvienam vaikui pirmiausia būtinas kokybiškas bei išsamus santykis su pačiu savimi. Tam, kad žmogus suprastų bei atjaustų kitą, pirmiausia jis turi suprasti ir atjausti pats save.
Kiekvieni tėvai nesunkiai prisimintų atvejų kai jų mažieji „prisidirbo”, o paklausti kodėl taip padarė, atsakė „Nežinau…”. Ir jie iš tikro nežino. Visai gali būti, kad net būdami paaugliai jie n e ž i n o. Ne, ne todėl, kad:
– tokie genai:
– vaikas visas į senelį / tėtį / dėdę…:
– darželio grupėje vien grubūs vaikai;
– kaimynas pijokas;
– klasėje iš jo tyčiojasi;
– valdžia bloga;
– …
Viskas daug paprasčiau. Vaikas nežino, nes to nesimokė!
Mums, tėvams, gana dažnai atrodo, kad tam tikrus dalykus vaikai turėtų išmokti patys, tarytum savaime. Yra tame tiesos, bet ne tiek jau ir daug. Pripažinkime, ne tiek jau daug yra dalykų, kurių išmokimą paliekame savaiminiam vyksmui:
– Dainuoti, groti, šokti ar piešti iš prigimties talentingas vaikas specialiai papildomai ugdomas šiam talentui atskleisti.
– Kalbėti pradėjęs pyplys mokomas pasakyti „Ačiū”, „Labas”, „Ate”.
– Tarytum savaime išmokęs skaityti pilietis su dideliu tėvelių džiaugsmu mokomas bei skatinamas skaityti daugiau ir sudėtingiau.
– Susivokusiam, kad batai yra du trimečiui entuziastingai pasakojama, kad ir kojos, ir rankos yra dvi, o štai varnų kieme – trys. Automobiliai stovi vienas, du trys, keturi…
– Susidomėjusiam apranga rodoma, jog marškinėlių nugaroje yra etiketė.
– …
Bet kai kalba pakrypsta apie emocijas paaiškėja, kad vaikas arba jautrus kitam iš prigimties, arba ne.
Ne! Ne! Ne! Emocijų būtina mokytis, lygiai taip, kaip mokomasi skaičiuoti, pasikloti lovą ar užsirišti batus.
Mokytis labai paprasta. Emocijų pavadinimų mokomasi lygiai tokiu pačiu būdu kaip mokomasi daržovių ar drabužių pavadinimų.
– Šis apvalus raudonas yra pomidoras, o tas žalias ilgas – agurkas.
– Maunamės kelnes, aunamės batus, velkamės megztinį, apsisiaučiame apsiaustą, rišame šaliką, dedame kepurę.
– Jaučiuosi susijaudinęs, laimingas, ištroškęs, nustebęs, mylintis, netveriu savam kailyje, esu dėkingas, nekantrus, apsnūdęs, užsisvajojęs…
Taigi. Emocijų pamoka Nr. 1.
– Pradėti galima tuomet, kai mažasis vis dar gyvena pilvelyje. Nespėję šiuo etapu gali prisijungti bet kada. Pratimas tikrai lengvas ir vadinasi „Ką jaučiu, tą sakau.”. Tėvai kada tik kažkaip pasijaučia ir prisimena garsiai pasako kaip jaučiasi patys ar kaip jaučiasi vaikas. Nieko ypatingo. Rodome vaikui kėdę ir sakome „Čia kėdė.”, lygiai taip su emocijomis, suvalgė vaikas čiulpinuką – sakome „Iš laimės širdelė apsalo.”. Grįžę iš darbo ir prisėdę įvardiname „Ufff…atsipalaidavau.”. Atsikėlus šeštadienio rytą kai laukia generalinis namų tvarkymas galima sakyti – „Man net baisu pagalvoti kiek darbų laukia, esu pasimetusi ir nežinau nuo ko pradėti.”. O to paties šeštadienio vakarą po darbingos dienos – „Didžiuojuosi savimi, tiek daug nuveikiau ir atsispyriau pagundai viską mesti ir televizorių pažiūrėti.”
Gal nuskambės keistai, bet vaikai nėra tikri ar tai, kaip jaučiasi yra gerai, jie nežino ar ir kiti žmonės kažką panašaus jaučia. Kartais jiems atrodo, kad jų jausmas yra unikalus, kad jie nenormalūs. Vaikai nesupranta kas vyksta ir dėl to pyksta. Nuolatinis kalbėjimas bei jausmų įvardinimas plečia mažųjų akiratį, suvokimą, turtina žodyną. Jie žino, jog yra visa galybė pačių įvairiausių emocijų, suvokia, jog žmonės gali jaustis visaip / bet kaip. Vėliau net susidūrę su nepažįstama emocija jie neišsigąsta, bet tiesiog pagalvoja, kad tai dar viena kažkokia emocija, kuri yra absoliučiai normali.
Emocijų pamoka Nr. 2.
– Pradėti galima tuomet, kai mažasis pradeda rimčiau kalbėti. Pratimas vadinasi „Atspėk emociją”. Galimos kelios pratimo versijos.
Pirmoji. Su vaiku susitariama, kad bus spėliojamos emocijos. Tėvai bando atspėti kaip jaučiasi vaikas, o vaikas, kaip jaučiai tėvai. Tas, kuris jaučiasi, susikaupia ir bando kažkaip jaustis ir savo jausmą parodyti, o kiti žaidimo dalyviai spėlioja.
Antroji. Tėvai tiesiog labai paprastai matydami kažkokią gana aiškią savo vaiko emociją pasako / paklausia: „Ar aš teisingai suprantu, kad tu jautiesi nekantrus ir nori kuo greičiau eiti į lauką?” arba „Ar aš teisingai suprantu, kad tu per dieną pasiilgai tėčio ir lauki prie lango jo grįžtančio?”. Čia svarbu klausti, o ne teigti. Mes spėjame, bet niekada negalime būti tikri. Be to, kai klausiame prieš atsakydamas vaikas priverčiamas sustoti ties savimi ir pagalvoti kaip iš tikro jis jaučiasi. Jis turi teisę sutikti arba nesutikti su mūsų manymu / spėjimu.
Emocijų pamoka Nr. 3.
– Pratimas vadinasi „Seklys morka.”. Tinkamas žaisti nuo kokių 3 metų. Viskas vyksta ypatingai slaptai ir detektyviškai, pratimo esmė taktiškai stebėti bei analizuoti kitus žmones bei suokalbiškai su savo partneriu tuos žmones aptarinėti. Einate su vaiku į parką, stebite žmones ir bandote identifikuoti kaip tas žmogus jaučiasi. Pasitelkiate fantaziją, pagalbines priemones: kaip apsivilkęs, kokiu tempu eina, kur žiūri, kur rankas laiko, ar kažką nešasi, gal kalba telefonu, vedžioja šunį, eina su vaiku. Galima stebėti suaugusius, galima vaikus, galima net šunų ir paukščių nuotaikas identifikuoti. Debesys, be jokios abejonės, taip pat turi nuotaikas. Medžiai! Ojėj kiek jie visokių jausmų slepia. Maistas taip pat. Pvz.: mūsų namuose į stiklinį indą supiltas kuskusas yra juoko bomba septynmečiui, pasukioju, pabarškinu, kruopos apvalios, geltonos, barška – dūksta. O jei dar pakomentuoji kaip jos tarpusavyje kalbasi, stumdosi, bėgioja…Ojėj kaip linksma jas žiūrėt ir valgyt.
Emocijų pratimas Nr. 4.
– Tinkamas taip pat nuo maždaug nuo 3 – 3,5 m. Vadinasi pratimas „Keičiu pasaulį”. Šis pratimas / žaidimas seka po prieš tai buvusio. Pirmiausia identifikuojama esama objekto nuotaika, o po to bandoma ją pakeisti. Eina per kiemą susirūpinusi kaimynė, o mes tik šypt ir sakom „Laba diena” – kaimynė šypt mums atgal. Vat ir šypsningesnis pasaulis. Vaikšto vaikas kieme su aukle, bėginėja, žiūrinėja, einam pasilabinsim, žaisti pakviesim – oj kiek laimės. Keisti pasaulį daug kandidatų: pardavėjai, draugai, praeiviai, seneliai… Skalbiniai – smirdintys, murzini, subliuškę, susilamdę, dedam į skalbimo mašiną, pilam meilės, baltų miltelių, nešam džiauti į saulę, lyginam, lankstom…Oj kokie gaivūs, kvepiantys, mieli. Gėlės nuvyto, palaistom vėl žydi. Mašina murzina – praustis, blizginti. Mes kai važiuojam švaria tai taip greit greit pasukiojam vairą, mašina vykst, vykst uodegą, garsiai muziką atsukam – suprask džiaugiasi, šoka ir maivosi tokia švari būdama.
Emocijų pratimas Nr. 5.
– Tinkamas taip pat nuo maždaug 3 – 3,5 m. Vadinasi – „Ką aš padariau?”. Pratimo esmė jau po laiko ar tam tikro įvykio nesvarbu ar gero, ar blogo, aptarti kaip dėl mano veiksmų jautėsi kitas. Skirtumas nuo prieš tai buvusio pratimo toks, kad savo veiksmų specialiai nemodeliuojame su kažkokia intencija, vaikas būna taip, kaip jam natūraliai gaunasi būti, o praėjus kuriam laikui (geriau neilgam) aptariama kaip kas jautėsi. Močiutė džiaugėsi, kad sugalvojome jai paskambinti ar aplankyti, draugas liūdėjo, jam širdelę skaudėjo nes nepasidalinau supynėmis, draugas jautėsi pamirštas ir nemylimas nes išėjau namo neatsisveikinęs, meškinas pasiilgęs, nes vaikas buvo savaitgaliui išvažiavęs ir jį palikęs. Tokiu būdu vaikas mokosi modeliuoti savo veiksmus jau kažkam įvykus ir kitam kažkaip jaučiantis. Šioje situacijoje sugalvojama atsiprašyti, apsikabinti, pripažinti, kad ir aš pasiilgau, ir man svarbu kai mane prisimena.
Štai taip kiekvieną dieną žaidžiant ir gyvenant galima mokytis emocijų ir ugdyti emocinį intelektą.
Jausmų, jausmų, jausmų, jausmų, jausmų Jums!
Linkėjimai dideli,
Vilma