Gal susipažinkime su maistu?

Esu mačiusi. Neskaičiau. Nevarčiau. Bet mačiau. Knygą pavadinimu „Prancūzų vaikai valgo viską”. Na taip, prancūziškas požiūris į vaikus, jų auklėjimą, buvimą kartu yra daugiau negu labai savotiškas ir manieringas, kaip ir viskas, taip ir vaikai, ten turi savitą prieskonį bei manieringumą. Bet šiandien ne apie prancūzus ir jų vaikus. Šiandien apie maisto pažinimą bei požiūrį į jį. Turiu spėjimą, vat šią sekundę atėjusį į galvą, kad prancūziukai valgo viską ne dėl kažko, o dėl bendro visos visos visuomenės požiūrio į maistą.

Pas dažną lietuvių šeimą tiesiog nėra valgymo kultūros, nekalbu apie ištaigingumą, etiketą ar pan., kalbu apie tiesiog valgymo kultūrą, tradiciją, paprotį, pagarbą maistui, kaip gyvybės / esybės šaltiniui. Na kaip mes valgome? Ogi kiekvienas atskirai, kas prie TV, kas prie kompiuterio, visi jau valgo, o mama arba tėtis (tas, kas gamino) vis dar kažką krapštosi prie puodų. Neskanu – uždėjom kečupo. Sultis geriam iš puodelių, valgom kiekvienas iš skirtingų lėkščių ir su skirtingais įrankiais ir t.t. ir t.t.

Nerealiai juokiausi skaitydama vieną iš mitybos specialistės, Dr. Dina Rose (ji ypatingai domisi vaikų mityba) straipsnių. Straipsnis apie tai, kodėl vaikai nori „junk food’o” ir nenori sveiko maisto. Kaip vieną pagrindinių to priežasčių ji įvardina žinote ką???

Ogi tėvų požiūrį ir maisto pateikimą. Dedam ant stalo sveiką maistą (na tarkim daržovių troškinį ar trintą sriubą). Kokia tėvų veido išraiška? „Eik valgyt.” burbtelim, tekšt lėkštę ant stalo. Vaikas klausia: „Kas čia?”. „Maistas. Valgyk”. O kokia veido išraiška kai iš pirkinių krepšelio traukiam Coca Cola, čipsus, sausainius, pyragą? Kokia veido išraiška kai pranešam, kad važiuosim picos ar į McDonald’s? Tėvų akys šviiiiiiečiaaaaaa! Visa jų kūno kalba sako WOW WOW WOW! Taip vaikas priima ir rūšiuoja kas yra wow, o kas eeee…maistas…

Grįžkim prie prancūziukų. Juk ten, Prancūzijoje, iš esmės visoje visuomenėje, tiesiog ore tvyro nuotaika, kad maistas, geras, kokybiškas, šviežias maistas yra WOW! Ir tas požiūris persiduoda vaikui! Ten žmonės „pažįsta” maistą, jį gerbia, vertina. Yra nusistovėjusi valgymo kultūra, tradicija. Valgymo procesas nėra nuobodus. Maistas kas kartą vis kitoks, įdomus. Stalai serviruojami, puošiami, naudojami skirtingi įrankiai, indai.

Dar mintiju mintį, kad vaikams valgyti yra nuobodu. No fun. Galime piktintis, kad valgyti reikia ir t.t. O vaikams nieko nereikia, jiems reikia, kad būtų smagu, įdomu. Gera žinia ta, kad maistas gali būti net labai labai įdomus. Iš valgymo galima padaryti nemažą atrakciją, sužadinti smalsumą bei žingeidumą. Kaip? Ogi gaminti / valgyti ir kartu mokytis, tyrinėti susipažinti. Kokie makaronai kokiam patiekalui tinkami? Į kokią lėkštę dėti? Kokie pagardai? Kokiu peiliu pjauti? Iš ko ir kaip pagaminta? Kodėl? Ir taip toliau ir taip toliau…

Išrankuolį maistui prie įvairumo galima pradėti pratinant ne siūlant uostyti bei ragauti iš esmės naujus bei skirtingus maistus (apie tai jau buvome rašę „Kaip susitarti su vaiku, kad paragautų naujo maisto?”), o tiesiog iš pradžių rodant, kad pvz.: vaiko mėgstami makaronai būna įvairių rūšių ir net spalvų, tyrinėjant iš ko pagamintas jo didenybė pomidorų padažas / kečupas ar majonezas ir pačiam tokį pasigaminant, kalbant bei rodant kaip naudojamos skirtingos aliejų rūšys, jas uostant ir t.t. Galiausiai, juk net peiliai būna įvairiausi: sūriui, duonai, mėsai, stalo ir t.t.

Tokie dalykai turėtų sužadinti smalsiąją vaiko prigimtį ir valgymo procesą iš nuobodaus pakylėti iki įdomaus bei kupino netikėtų atradimų.

VMG mokyklaPrieš gerą savaitę, dėl to, kad esame šio puslapio rašytojai, gavome dovanų knygą / vadovėlį „VMG mokykla”, prisipažinsime, tokie dalykai paglosto savimeilę 🙂 O dar smagiau, kad šis vadovėlis sudomino mūsų tikrai įspūdingai maistui išrankų pilietį. Varto, žiūrinėja, klausinėja. Stebisi, kiek daug visokių prieskonių būna (prieskoniai, kruopos, aliejai ir visa kita dailiai sufotografuota bei aprašyta siekiant parodyti didžiulę įvairovę bei skirtingą paskirtį). Domisi ar mes visus juos turim, ar naudojam, prašo paskaityti į kokius patiekalus jie dedami. Ghmmm… Galvoju reik nepaleist šio susidomėjimo ir pasiūlyti kažką gražaus iš paveikslėlio išsirinkti bei pabandyti. Ne patiekalą, o sudedamąją jo dalį, pvz. gražiausiai atrodančias, labiausiai sudominusias kruopas / makaronus / padažą / prieskonį.

Varto toliau, randa kavas: latė, sluoksniuota, moka… Klausia kokią geriu rytais, žino, kad rytinė kava man ne mažiau svarbu nei dantis išsivalyti, o gal net svarbiau 😀 Išsiaiškina kurią geriu rytais ir klausinėja toliau kokių esu ragavusi, kokių norėčiau paragauti. Provokuoja: „O jei aš tau padaryčiau, tu visų visų nors gurkšnelį paragautum?” Jau ko ko, bet kavos paragaučiau visokios visokiausios! 😀

Dar radom duonos, sūrių, žuvų, mėsos, tešlų, aliejų, riešutų, pagardų ir dar galas žino kiek visokių visa ko rūšių. Radom maisto suskirstymą pagal metų laikus. Apie stalo serviravimą. Taisykles kaip elgtis prie stalo, pvz.: „Užsigerti derėtų tik pabaigus kramtyti.”

Gal ir elementaru, bet su vaikais dažnai galioja sena patarlė: „Savam krašte pranašas nebūsi.”, kuri reiškia, kad kartais mes sakome, sakome ir, regis, niekas mūsų negirdi, žodžiai lyg į sieną į vaiką atsimuša. O čia vat tik perskaitei rimtą knygą ir vaikui tarsi po nušvitimo tampa aišku kas ir kaip turi būti.

Be vadovėlinių žinių apie maistą knygoje ir visa puokštė įvairiausių normalių, valgomų, bei pagaminamų receptų (man, kaip ne itin pažengusiai virtuvėje, tas itin svarbu). Vartai vadovėlinę dalį, kažkas „užkabino”, susirandi receptą su tuo kažkuo ir bandai gaminti.

Atradimų Jums ir įdomumo valgymo procese!

Leave a Reply

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *