Vaikai tokie jau yra. Daro visko daug ir nori, kad aplinkiniai jų darymų džiaugtųsi daug.
Piešinius piešia kiekvienas. Vieni gražiai, kiti kūrybiškai, treti impulsyviai. Vienų piešiniai realistiški, kitų labiau primena impresionizmą 🙂 bet kiekvienas vaikas tėvams parodyti piešinį neša iškilmingai ir su viltimi, kad jis prilips prie šaldytuvo ar pakibs ant sienos. Aišku, gal ir neblogai, sienų nei tapetuoti, nei dažyti nereikia 🙂 bet jei galvojant praktiškai, tai galimybės išeksponuoti jaunojo dailininko šedevrus yra gana ribotos.
Stengiasi visi tėvai, stengiamės ir mes. Piešiniai magnetukais klijuojami prie šaldytuvo, lipnia juostele prie sienų ir spintų. Atsiranda nauji šedevrai. Keičiame senuosius naujais. Bet kartas nuo karto vis išgirstame: „Tau mano šitas paveikslas gražiausias, kad tu jį pakabinai? Kiti tau ne tokie gražūs?”. Ir iš tikro, tai, kas kabo šiandien ne būtinai yra gražiausia ir mieliausia. O yra ir tokių, kurie gal nėra labai gražūs ir didelės meninės vertės, bet brangūs, turintys ypatingą atsiradimo istoriją.
Radome štai tokią piešinių eksponavimo idėją ir ja labai susižavėjome. Galima kiekvienų metų pabaigoje pasidaryti tarsi šventę. Susirenka visa šeima ir vyksta piešinių atranka. Visų metų darbai išdėliojami ant grindų ir kiekvienas šeimos narys renkasi sau labiausiai patinkantį: vaikas, tėtis, mama, brolis, sesė, močiutė, senelis. Tokiu būdu išrenkamas reikiamas kiekis piešinių, kurie vėliau skenuojami, iš jų daromas koliažas, spausdinama nuotrauka / gal net drobė ir galiausiai toks „reportažas” apie vaiko metų kūrybinę veiklą kabinamas ant sienos. Ir taip kasmet.
Gražu. Jauku. Įsimintina. Ir tvarkinga (juk neypatingai dailiai atrodo piešiniai lipnia juostele prie sienos ar spintos prilipinti).
Šiltų Jums paveikslų!