Iki kokio amžiaus žaisti su vaiku?

Zaidimai kieme

Vaikams įpratus žaisti vieniems ar su broliais / seserimis, tėvai dažniausiai lengviau atsikvepia – bus laiko buityje apsitvarkyti, ramiai į dušą nueiti, žinias pažiūrėti, knygą / žurnalą paskaityti, ar tiesiog paplepėti prie arbatos puodelio.

Be jokios abejonės, vaikų savarankiškumas laukiamas, sveikintinas bei girtinas dalykas. Jį skatinti bei ugdyti – būtina! Bet šioje gražioje bei natūralioje savarankiškumo situacijoje yra vienas nelabai geras dalykas –  dažnai atsitinka taip, jog vaikams išmokus žaisti patiems tėvai su jais nebežaidžia… Ir tuomet atsitinka toks paradoksas – vaikų galvelėse gimsta mintis, kad būti savarankišku yra blogai, nes buvimas savarankišku jiems užtikrina vienatvę, nepastebimumą, tėvų dėmesio (o jų galvose ir meilės) praradimą. Vaikai labai greitai sudėlioja priežastis + pasekmes:
– galiu pats = manęs nepastebi;
– žaidžiu pats = manimi nesidomi;
– kuo labiau nuo tėvų priklausomas būsiu, tuo daugiau jų meilės gausiu;
– kuo mažiau mokėsiu pats, tuo dažniau būsiu su mama ir tėčiu;
– būti dideliu ir savarankišku blogai, nes liksi vienas ir niekam nereikalingas;
– …

Taigi, nepaisant to, jog vaikas išmoko ir gali žaisti pats, nepaisant to, kad jis mėgaujasi savo savarankiškumu ir kartais nori pabūti vienas tik su žaislais, tėvams vis tiek reikėtų kas dieną skirti bent po 10-20 min. žaidimui su vaikais.

Panašiai yra ir su knygų skaitymu, apie tai esame rašę straipsnyje „Skaitymas vaikui ir su vaiku. Knygos vaikams: kokios, kada, kaip dažnai?“.

Situacijos nepalengvina ir tai, kad daugumai suaugusiųjų gana sunku greitai „persijungti“ iš rimto suaugusiojo į dūkstantį vaiką. Taip, yra tėvų, kurie mėgaujasi žaidimais, gali pokštauti, burgzti kaip traktoriai ar žaisti rolėmis valandų valandas, tačiau tiesa yra ta, kad yra ir tokių, kuriems daug lengviau vonią iššveisti ar garažą sutvarkyti nei keliolika minučių paropinėti grindimis stumdant mašinėles. Be to, gerokai dažniau nei norėtume, esame paprasčiausiai pavargę, neturime jėgų kokybiškam ir linksmam žaidimui.

Gera žinia ta, kad vardan mažųjų linksmybių tikrai nereikia kas dieną namuose surengti cirko pasirodymo :) Pakanka gerokai paprastesnių ir trumpesnių (10-20 min.) užsiėmimų, kažko, kas vaikui smagu ir leidžia atsipalaiduoti bei pamiršti kasdienį pasaulį.

Žaidimai kartu naudingi ne tik vaikams, bet ir tėvams, tiksliau naudą bei laimę gauna visa šeima + šeimai artima aplinka:

- Žaidžiant kuriamas stiprus emocinis ryšys. Didžiąją dalį laiko tėvai su vaikas bendrauja nurodinėdami, taisydami ar liepdami, pvz. „Nepamirš išgerti arbatos.“, „Jau laikas praustis.“, „Pareik namo iš kiemo.“, „Žaiskite gražiai, nesipykit.“, „Pabandyk šaukštą laikyti taip, bus lengviau valgyti.“, „Taip sušalsi, persirenk šiltesnį bliuzoną.“, „Valgysime tai, kas padaryta.“ ir t.t. ir t.t….be galo, be krašto. Nei vienas šio pasaulio žmogus nepakęstų nuolat būti taisomas ar klausyti nurodinėjimų. Nepakenčia ir mūsų vaikai. Todėl ilgainiui jie ima iš anksto, dar prieš išgirsdami pilną patarimą, prieštarauti viskam, ką sakome, ar ko iš jų norime. Prieštaravimai gali tapti visiškai nelogiški ir panašėti į „isterinius išpuolius“, ir tai tiesa, jie yra nelogiški, nes vaikai prieš prieštaraudami ar neklausydami negalvoja, jie prieštarauja viskam.

Tėvams nusileidus (prisėdus) ant žemės kartu su vaiku, bendravimas tampa lygiavertis, nelieka vietos nurodinėjimams, taisymams ar paliepimams. Žaidimas yra ta veikla, kai tėvams lengviausia su savo vaiku bendrauti kaip lygiam su lygiu. Tai yra tas laikas kai mes savo vaikų nevertinam, neteisiam, iš jų nereikalaujam tobulumo ar geresnių rezultatų, kai priimam situacijas be taisyklių, kai petis į petį, mintis į minti, šypsena į šypseną būname lygūs ir kartu. Žaidimas – tai laikas, kai formuojasi vaiko ir tėvų emocinis ryšys, tai laikas, kai nieko negali būti geriau, tai laikas, kai vaikas pamato ir išgirsta tikrą, tyrą, atvirą tėvų juoką.

- Rečiau pasitaiko blogo elgesio bandant atkreipti į save dėmesį. Vaikams dėmesio reikia nuolat ir daug. Negavę teigiamo dėmesio, jie be didelio vargo užsitarnauja neigiamą dėmesį (pvz. barimą ar bausmes). Vaikams su dėmesiu panašiai kaip suaugusiems su maistu. Jei gauni nuolat, gražiuoju ir po truputį – mėgaujiesi nepersivalgydamas. Jei visą dieną nieko burnoje neturėjai, atėjus vakarui, tikėtina, sušveisi didelę picą + šokoladinio pyrago gabalą su ledais, o gal ir dar kažką priedo :) Buvo atlikta nemažai stebėjimų, kurie patvirtino, kad vaikai, su kuriais tėvais kas dieną žaidžia (kad ir po 10 min.), gerokai rečiau zirzia, verkšlena, neklauso, reikalauja pagalbos kažką atlikti ar pan.

- Linkę bendradarbiauti ir susitarti vaikai. Žaidimai yra vaikų biologinis poreikis ne mažiau svarbus už kvėpavimą ar maistą. Tėvai, kurie šį poreikį patenkina, augina vaikus, su kuriais gerokai lengviau susitarti ir bendradarbiauti visą laiką. Kai tėvai supranta + patenkina vaikų poreikį žaisti, vaikai kažkokių būdu intuityviai supranta tėvų poreikį ramiai atsigerti arbatos ar išsimaudyti duše. Tokie vaikai taip pat labiau stengiasi paprašyti paskubėti, susitvarkyti, palaukti…ar mažiau ginčijasi atėjus laikui eiti namo, baigti žaisti ar pakvietus praustis.

Iki kokio amžiaus reikėtų žaisti su vaikais? Iki amžinai :) tol, kol jiems to reikės, kol jie to norės. Ne tik žaisti, bet ir dėkoti už kiekvieną dieną, kurią jie vis dar nori praleisti su mumis, savo tėvais… Dėkoti jiems, savo vaikams, kad šiandien pasirinko mus būti šalia. Dėkoti visatai…

Smagių Jums žaidimų!

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *