Jokių prieštaravimų ar derybų: pakviestas iš kiemo vaikas pareina namo.

Vaikai kieme

Kai esi vaikas, vasara trunka amžinai. Prisimenu savo vaikystę kai vasaros atostogos trukdavo gal kokius 3 metus… (man tuomet taip atrodydavo). Dienos būdavo iiiiilgos, nerūpestingos, vakarai šilti ir žvaigždėti. Rugpjūčio pabaigoje net laukdavau naujų mokslo metų, nes tos vasaros būdavo tiek daug, tiek daug, kad ir vėl mokytis bei būti disciplinuota užsigeisdavau.

Vasara toks metas kai vaikai gyvena lauke: žaidžia, dūksta, skaito, guli, šneka, valgo…siusioja (kur nors po krūmu) :) Tik miega jie namuose, bet, jei būtų jų valia, miegojimas taip pat vyktų lauke. Todėl tėvai susiduria su gana rimtu iššūkiu kas vakarą mažuosius taikiai pargabenti namo ir švarius suguldyti į baltus patalus.

Gera žinia ta, jog yra būdas užtikrinantis, kad pakviestas iš kiemo vaikas pareis namo be didesnių prieštaravimų ar derybų.

Tiesa yra ta, jog didelė dalis vaikų iš kiemo pakviesti namo pavalgyti, persirengti ar ruoštis miegoti puola ginčytis derėtis, zirzti, verkšlenti, pykti, pūsti akis, rėkti ir visaip kaip tik moka bei gali reiškia nepasitenkinimą. Ir tai yra normalu, niekaip kitaip ir būti negali. Kodėl? Todėl, kad juos kviečiame ne namo, bet konfliktui. Kaip tai?

Va taip! Prisiminkime standartinį scenarijų. Vaikas žaidžia kieme su draugais. Žinoma, kad jis: nesijaučia (tai nereiškia, kad nėra) alkanas arba neturi laiko net pagalvoti apie maistą, jam nešalta ir jis tikrai nenori miego. Iškiša mama / tėtis galvą pro langą ir kviečia:
– Karoliuk, aukseli, ar rankytėms nešalta? Gal pareik namučio šiltesnį megztuką apsirengsi?
arba
– Ugnyte, mažyte, pareik namučio blyniukų iškepiau!
arba
– Jokūbėli, namo, ruoštis miegoti!

Žinoma, tuo metu kai tėvai beria tokio pobūdžio kvietimus kieme vaikas nėra vienas, jis žaidžia su draugais.

Kokį atsakymą į štai tokį mielą bei malonų vaiko pakvietimą tėvai gauna? Ogi bjaurų: zirziantį, prieštaraujantį, verkšlenantį… Kodėl? Todėl, kad pakvietimas iš tikro nebuvo nei mielas, nei malonus, nei skatinantis bendradarbiauti. Kvietimas buvo programuojantis konfliktą.

1. Vaikas yra užsiėmęs visu kūnu ir visa siela, jis įsitraukęs į gyvenimą kieme su draugais, todėl kvietimas čia ir dabar viską mesti bei galvoti pvz.: ar nešalta, yra, liaudiškai tariant „ne iš tos operos“. Be to, kai žmogus (na ir kas, kad žmogus tai vaikas) kažką veikia tikėtis, kad mums pakvietus jis savo veiklą mes ir nedelsiant veiks tai, ką nurodėme yra mažų mažiausiai nepagarbu, netaktiška ir t.t.

2. Taip, vaikas mus myli, bet jis myli ir save bei savo autoritetą, savo asmenybę, savarankiškumą, didumą ir t.t. Todėl, net jei mažasis dar gana mažas, draugams girdint bei matant vadintis mažutėliais, saulytėmis, katinėliais ir t.t. ir t.t. reiškia žlugdyti vaiko autoritetą jo draugų akyse. Taip jau yra ir nieko čia nepadarysi. Katiniukintis ir kutentis namuose galima iki valios, o kieme yra kiemo taisyklės, kurias diktuoja vaikas ir jo draugai. Nenuostabu, kad pavadintas mažutėliu katinėliu vaikas nedelsdamas išpučia akis ir prieštarauja vien tik tam, kad draugų akyse neatrodytų menkas, tam, kad atkurtų prarastą / sukatiniukintą autoritetą.

Kaip formuluoti pakvietimą, kad jis skatintų bendradarbiauti + klausyti neprieštaraujant ir nesiginčijant?

1.Iš anksto įspėti. Įspėti apie viską.
– Laikas ir kitos buvimo lauke sąlygos turi būti aptartos namuose iš anksto. Jei reikia, jos aprašomos ar nupiešiamos. Pvz.: grįžti iš darželio, lieki lauke, pakviečiu vakarienės, grįžti pavalgai, jei reikia persirengi, vėl eini į kiemą, 9 val. / 9:30 pakviestas eini namo, grįžęs tiesiu taikymu nesidairydamas žygiuoji praustis į vonią, nusiprausęs geri arbatą / kakavą su sausainiu, užkandžiaudami pasikalbame apie dieną, po to bučiniai, pasakos, maldelės ir miegelis.
– Su vaiku privalu sutarti, jog apie ėjimo namo ar veiklos pakeitimo veiklas (pvz. visa šeima važiuojam į parduotuvę/ miestą) jis bus įspėtas iš anksto. Juk nesunku iškišti galvą pro langą ir pasakyti: „Karoli, už 5 min. pareik valgyti“, „Karoli, už 10 min. jau namo.“. Atėjus laikui vėl iškiši galvą pro langą ir sakai: „karoli, pareik valgyti.“, „Karoli, namo!“. Tokiu būdu vaikas iš anksto nusiteiks, pasiruoš, kad jau tuoj, jau eisiu, pabaigs veiklą, perspės draugus ir t.t. ir t.t. Be to, nesijaus, kad jam trukdoma, nurodinėjama. Juk mes, suaugusieji, dažniausiai žinome koks veiksmas ir kada seks po šios veiklos. Vaikai teoriškai žino, kad vakare eis namo, bet tiesa yra ta, jog jiems lauke taip gera, kad jie ten būdami nejaučia nei laiko, nei alkio, nei šalčio, nei mamos ilgesio. Tėvų taktiškas išankstinis informavimas apie artimiausius veiklos pasikeitimus gerokai sušvelnintų vaiko emocinius bangavimus.

2. Su vaiku kalbėti kaip su normaliu žmogumi. Sakinius formuluoti pagarbiai, nuosekliai, trumpai ir logiškai. Ir tėvams ir vaikui bus daug lengviau įpratus viešose vietose kalbėtis gana neutraliai. Tam tikrame amžiuje bet kokiu atveju neutrali kalba taps pagrindine, bet kam laukti, kol vaikas pradės spyriotis ir raudonuoti draugų akivaizdoje myluojamas, niurkomas, bučiuojamas ir katiniukinamas. Tai, kad savo mažutėlį, aukselį, katinėlį, Karolytį kieme vadinsime tiesiog Karoliu, nesumažins nei tėvų – vaiko tarpusavio ryšio, nei paneigs meilę ar švelnumą. Kreipinys „Karoli“ nėra kietas, bet jis ir nemažina autoriteto, bei neskatina jo atkurti pučiant akis bei neklausant tėvų. Vaikai myli tėvus, bet tikrai nenori būti laikomi nesavarankiškais, mažvaikiais ar mamyčiukais. Tinkami kreipiniai:
– Karoli, pareik pavalgyti ir vėl išeisi.
– Ugne, išmesti megztinį ar pareisi persirengti?
– Ugne, pareik persirengti ir vėl išeisi.
– Karoli, jau pareik namo. (Jei vaikas paklausia ar jau visiškai namo, atsakymas gali būti: „Taip, jau namo, rytoj vėl išeisi.“)
Kvietime / kreipinyje turėtų likti tik pagrindinė, kuo neutralesnė informacija. Trumpą konkretų sakinį tiksliau supras vaikas. Kuo mažiau žodžių, tuo mažiau galimybių už kažko „užsikabinti“ prieštaravimui. Kuo mažiau žodžių, tuo mažesnė galimybė, kad leptelsime kažką, kas sumenkins vaiko autoritetą.
Pavyzdžiui kvietimas „Karoli, jau pareik namo laikas miegoti.“ – netinkamas, nes dar yra vaikų kieme ir jie visi girdi, kad Karolis anksčiau eis miegoti. Ir pats Karolis girdi + supranta, kad miegoti eina anksčiau už draugus. Žodžiu begalė vietos deryboms (noriu / nenoriu miego, dar kiti vaikai nemiega), nepasitenkinimui, interpretacijoms, nuoskaudoms (vaikas gal tiesiogiai nesupras kodėl yra piktas, bet jausdamas nuoskaudą, kad draugai neina miegoti, o jis eina, grįžęs namo gali pykti bei prieštarauti ant visų ir ant visko) ir t.t. Todėl kreipinys „Karoli, jau pareik namo.“ yra visiškai pakankamas bei paliekantis minimaliai vietos / žodžių deryboms.
Kitas netinkamas pavyzdys. „Ugne, lauke šalta, vėl kosėsi, pareik šilčiau apsirengsi.“. Kiti vaikai tuo momentu neina namo apsirengti šilčiau, t.y. jiems lyg ir nešalta (nors iš tikro gal ir šalta :) ), bet vat Ugnė yra menkesnė už kitus ir greičiau sušąla. Prieštaravimas ir zyzimas turėtų puikiai atkurti silpnos ir greit peršalančios mergaitės didumą, stiprumą bei įtaką. Todėl kreipinys „Ugne, pareik persirengti ir vėl išeisi.“ yra puikus + pakankamas. Gal ir numano, bet niekas oficialiai nežino kodėl reikia persirengti, gal pvz.: mama nori išplauti būtent tuos rūbus su kuriais mergaitė šiuo metu yra lauke :)

Vaikai geriausiai mokosi kopijuodami. Bendraujant tokiu būdu ne tik bus kuriamas tarpusavio pagarba pagrįstas tėvų – vaikų ryšys, bet ir mokoma mandagaus, pagarbaus bei konkretaus bendravimo. Vaikai įgus mintis ir pageidavimus išsakyti tiksliai, aiškiai suformuluotus bei tinkamu laiku. Toks įgūdis tikrai pravers gyvenime :)

Smagių Jums žaidimų kieme ir sklandžių sugrįžimų namo!

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *