Ramaus, jaukaus, šilto, šviesaus Jums savaitgalio.
Aplankyti tuos, kurie yra čia ir tuos, kurie kitur. Visus prisiminti, apgalvoti. Geru, šiltu ir šviesiu žodžiu paminėti.
Linkėjimai filosofiški, apie būtį ir prasmę šį kartą… Kartu su Justino Marcinkevičiaus eilėraščiu.
Kai džiaugsmo diena su liūdesio vakaru šoka:
juodas, purvinas vėjas ieško mano gerklės,
ir tai, kas dainavo many, dusdamas tilsta.
Ir tolsta, ir tolsta. Vakarėjantį skliautą
perkirto paukštis. Sunkus debesynas
užgriuvo ant kalno. Jau lyja ten, lyja.
Duok žiburį sielai, žvaigždelę akims,
duok stalą alkūnėms ir pakurą ugniai:
kad meilė išteisintų žmogų. Tik meilė:
ji dangų atsimena, ten jos tėvynė.
Už lango siūbuoja visatos gėlė:
raudonas, nugairintas vakaras. Žodžiai!
Jie dar groja manim. Atšilę, dar groja.
Ir ką tu girdi, ir ko jau negirdi –
yra apie meilę.