Ką darome šiandien, kad žinotume, kuo gyvena mūsų jau paauglys ar suaugęs vaikas.

Paauglejantis vaikas
Nėra pasaulyje didesnio skurdo už vienatvę ir už jausmą, kad esi
nesuprastas, nepriimtinas, nereikalingas, nemylimas…
 
Motina Teresė
 
 

Dar taip nerašėme. Pasakojam ką darome, nežinome kaip bus (mūsų vaikas dar pakankamai mažas) kai ateis laikas, bet labai tikimės, kad tai suveiks :)

Žiūrinėjant aplinkui, susidarė toks įspūdis, kad žmonės prisidaro bėdų, nes nesitaria kaip geriau išspręsti problemas. Vienokių ar kitokių nesklandumų prisidarome kiekvienas, bet ne kiekvienas pats vienas galime „privirtą košę išsrėbti“. O pasitaiko, kad jau ir nebeišsrėbsi, kad reikia galvoti ką toliau daryti.

Taip pat pastebėjome, kad vaikai dažnai tėvams meluoja, nesako tiesios, kažką pagražina ar numuilina nes bijo. Bijo, kad rėks, smerks, baus, nesididžiuos, nemylės… Baimė prarasti tėvų meilę ir pagarbą, prarasti privilegiją būti nuostabiu vaiku yra siaubinga ir galinti daug sugriauti jėga.

(Apie tokią siaubingą viską griaunančią vaiko baimę būti tėvo nemylimu rašo knygoje „Bėgantis paskui aitvarą“)

Paauglys Vilma Juskiene

Šį rudenį man kaip vienai iš lektorių ir mokytojų teko džiaugsmas dalyvauti paauglių konferencijoje „Paauglystė. Tikrųjų iššūkių metas?“. Prisipažinsiu, kad paaugliai savo nuovokumu, proto aštrumu, mandagumu, išmintimi, įžvalgomis, pranešimų išpildymu, pateikimu bei kokybe nustebino dideliai. Klausiau ir žiūrėjau išsižiojusi beigi susižavėjusi. Tikrai.

Visų pirma buvau nustebinta dėl to, kad paaugliai patys be tėvų, mokytojų ar kitų suaugusiųjų pabadymo pirštu mato ir supranta įvairiausias priklausomybes, pagundas, paklydimus ir t.t. Jie mato viską: fecebook’ą, rūkymą, alkoholį, bastymąsi naktimis, narkotikus, ankstyvą seksą, patyčias, karą su mokytojais, būtinybę įgyti profesiją,  ir t.t. ir t.t. Mato + supranta  ir tai, ką jiems reikia padaryti, ir tai, ko gink Dieve nevalia daryti. Maža to, tiksliai, konkrečiai ir atvirai kalba apie savo (ne)viekimo priežastis.

Kaip pagrindinę pasidavimo žalingiems įpročiams priežastį jie įvardina baimę bei stresą grįžti namo žinant, kad tėvai burbės, nusivils, pamokslaus, bus nepatenkinti. Ne rėks, ne muš – tam, kad paauglys pasakytų: „OK, užtrauksiu dūmą, kad būtų drąsiau ir ramiau.“, jam pakanka žinoti, kad grįžęs namo matys juo nusivylusius tėvus ir teks išklausyti pamokslą. Viskas, regis nieko labai blogo ar stresą keliančio.

Kai šia informacija pasidalinau su paauglių tėvais, jie nustebo, neva iš pažiūros atrodo, kad tų pamokslų jų paaugliai nei girdi, nei supranta. O pasirodo ir girdi, ir supranta, ir labai labai giliai į širdį paima.

Kaip dar dvi ypatingai dideles savo gyvenimo tragedijas paaugliai įvardina:
– Tėvų skyrybas. Anot jų, jau geriau tėvai pyktųsi, nesikalbėtų, ką tik nori, bet tik nesiskirtų.
– Mokyklos keitimą. Net jei tai natūralus keitimas pereinant iš progimnazijos į gimnaziją, jiems tai didžiulis stresas ir išbandymas. Tą patvirtina ir Vaikų bei Jaunimo linijų atstovai, kurių duomenimis mokyklos keitimas yra kritinis taškas.

Todėl nuo pat pradžių svarbu savo vaikui tiesiai šviesiai sakyti: „Sakyk mums, savo tėvams, tiesą, kokia ji bebūtų, nieko nemeluok. Mes tave mylime. Visi kartu sugalvosime ką daryti. Kartu išsiaiškinsime, ką padarei ne taip. Kartu sugalvosime pasekmę / bausmę. Bet tave, mes mylime ir dėl tavo klaidų ta meilė nesumažėja.“. Itin svarbu pabrėžti, kad didžiuojamės jo atvirumu, nuoširdumu, drąsa pasisakyti. Tikrai būna momentų kai norisi atsiimti pažadą nerėkti, būna, kad norisi rėkti garsiai, ilgai + sugalvoti kokią diiidelę bausmę. Bet visi mes tvardomės.

Mūsų ilgalaikis tikslas yra paauglys / suaugęs žmogus, kuris nebijo savo tėvų, kuris žino, kad bus priimtas kas benutiktų.

Žinoma, kol vaikai maži tie pasisakymai maži. Pvz.:
– Lipau per tvorą ir perplėšiau kelnes. (Pasako tėvams ir žino, kad nebars)
– Pasisako, kad darželyje nevalgė. Galėtume pykti, kad visą dieną nevalgė, bet gal geriau tegu pasisako ir pavalgo daugiau bei maistingai namuose, nei slepia, kad nevalgo, apsimeta, kad nealkanas vien tam, kad tėvai būtų patenkinti (žinodami tėvų norą, kad valgytų būtent apsimetinėti, kad yra sotus bando).
– Pasikalbėti kaip sekasi su draugais, kas ką zbitkina. Tegu papasakoja kaip neklauso mokytojų, kokius nelabai gražius juokelius vienas kitam su draugais krečia. Ta proga galima gražiai be priekaištų pakalbėti, kad gal negražu, kad dera draugiškai, kad mokytojai nori gero – išmokyti, kad mokytojams labai sunku ir liūdna kalbėti kai vaikai neklauso.

Pasikalbi nuoširdžiai su vaikais ir kitą kartą jie stengiasi. Bet jie vaikai, ir po kelių savaičių vėl „paslysta“. Kai su vaiku elgiamasi pagarbiai, jie net nepyksta kai tėvai paskiria bausmę. Vaikas nepyksta nes pats puikiai jaučia, jog yra už ką, lygiai kaip jaučia, kad neprarado nei tėvų meilės, nei pagarbos, nei didžiavimosi turint šį vaiką.

Šiandien sau kaip tėvai keliam reikalavimą užsitarnauti vaikų pasitikėjimą, įskiepyti jiems žinojimą, kad nepaisant nieko, kas benutiktų, jie yra svarbūs, vertinami, mylimi, gal bus momentų kai jiems nepritarsim, kai smerksim jų poelgius, bet visada mylėsim, išklausysim, ir padėsim, nes jie mūsų vaikai.

Tikimės, kad paaugę didelių „košių neprisivirs“, bet atsitikti gali visaip (tfu tfu tfu) :) Jau geriau lai ateina ir išdėsto bėdas, nei kenčia manydami, kad jiems šiam pasaulyje jau niekas nebepadės.

Drąsos Jums su meile priimti savo vaikus su visais jų paklydimais ir nuklydimais linkėdama,
Vilma ♥

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *