Ką daryti, kad vaikas prisimintų plauti rankas, valytis dantis, sėdėti tiesiai ir t.t.?

Padėtis kai tėvai nuolat eina iš paskos ir kalba / mandagiai primena / burba / piktokai pasako… ką vaikas pamiršo ir ką nedelsiant reikia padaryti, iš proto varo ir vaikus ir pačius tėvus. Kartais atrodo, kad vieną kartą gerai papurtytum ir prisimintų visiems laikams – grįžus iš kiemo plaunam rankas, o po to valgom. Kokios dar gali būti diskusijos ir priminimai pvz. 5-mečiui kai jau 3 metus kiekvieną dieną tą pasakom? Bet kitą dieną tenka priminti iš naujo 🙁

Ką daryti, kad vaikas išgirstų, suprastų ir prisimintų kaip svarbu: plauti rankas, valyti dantis, sėdėti tiesiai, prisisegti saugos diržus, plauti vaisius / daržoves prieš juos valgant ir kitus svarbius dalykus?

Kaip tai pasakyti paskiausią paskutinį kartą, kad dėl to daugiau nekiltų nei klausimų, nei diskusijų, nei priminimų reikėtų? Taip, taip…priminimų turbūt vis tiek neišvengsim, bet kaip bent kiek įkalti tos būtinos informacijos jiems į galvas?

Atmintis – tai individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta (t.y. patyrimo istoriją) ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.

Juokingiausia, kad nepaisant to, jog šiuos dalykus pasakome / primename po kelis kartus per dieną, mūsų vaikai to paprasčiausiai neprisimena, nes tai jiems nesvarbu.

Vaikai kasdien gyvena su didžiuliu informacijos srautu ir atsirenka, kas jiems svarbu dalykine ar emocine prasme. Žodžiu, jie gana pragmatiški ir prisimena tik tai, kas jiems naudinga ir kaip nors padeda jų vaikiškame gyvenime arba tai, kas padaro įspūdį, t.y. sukelia emociją. Emocija gali būti ir gera, ir bloga. Pvz.: nudegęs rankas tikrai nesiartins prie laužo, bet juk mes norime, kad nesiartintų dar prieš tai kai nusidegins.

Būna, kai auginant ypač atkaklų pilietį, nuolat siekiantį pavojų, nelieka kitos išeities kaip jį užgauti / nuskriausti, t.y. leisti įkišti pirštą į žvakę, prisiverti pirštus durimis, nukristi nuo kėdės ar pan., vien tik tam, kad sukelti nemalonią emociją ir apsaugoti nuo gerokai didesnių ir baisesnių nutikimų ar sužeidimų. Bet čia kraštutinis sprendimas, galimas tuomet, kai vaikas yra ypač judrus, mėgstantis riziką, bet dar per mažas pasikalbėti (iki maždaug 2 metų).

Mums, kaip tėvams, svarbu, kad vaikai tai, ką reikia prisimintų be skaudžių nutikimų ar pasekmių. Ką mes turime daryti? SUKELTI EMOCIJĄ!

Pvz. dantų valymo prasmės ir naudos koks keturmetis nelabai matys ir supras (ne todėl, kad kvailas, o todėl, kad šiandien jis iš to konkrečios naudos negauna, o pasekmių nesupranta ir negali vertinti dėl gyvenimiškos patirties trūkumo). Būtent tas potencialias pasekmes ir reikia susieti su emocijomis. Lai vaikas patiria emociją apie būtiną atlikti veiksmą.

Kaip? Žodžiu + vaizdu. Mes, tėvai, dažnai kalbame, kalbame, kalbame…, bet tos kalbos jokiu vaizdiniu neįsipiešia į mūsų vaikų galveles.

Įsiminimo ir atsiminimo sėkmė daugeliu atvejų priklauso nuo medžiagos modalumo. Pavyzdžiui, nustatyta, kad vaizdinė (neverbalinė) informacija atmintyje išlaikoma ilgiau už žodinę (verbalinę). Yra daugybė posakių, iliustruojančių regimosios atminties pranašumą, pvz.: geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti.

Tačiau geriausia, kai abu pagrindiniai atminties būdai papildo vienas kitą, kai sakomą žodį seka vaizdas. Todėl labai efektyvu tam, ko labiausiai reikalaujame iš savo vaikų, suteikti ne tik žodinį reikalavimą / prašymą, bet ir vaizdinį paaiškinimą „Kodėl?“.

Kaip tai atrodo realybėje?
– Sakome, kad reikia plauti rankas (arba vaisius ir daržoves prieš valgant) + rodome nuotraukas internete kaip atrodo kirminai, kurie gali apsigyventi pilve.
– Sakome, kad reikia segtis saugos diržus + rodome filmukus automobilių bandymų su avarijų simuliacijomis (su lėlėmis kai vairuoja autopilotas).
– Sakome, kad reikia valyti dantis + rodome kaip atrodo sugedę dantys.
– Sakome, kad reikia sėdėti tiesiai + rodome kaip atrodo iškrypusi nugara ir kokios to pasekmės.

Žodžiu, sukeliame vaikui gana stiprią emociją, kurią jis neabejotinai prisimins. Net jei reikės priminti, kad grįžus iš lauko plaunam rankas, bent jau nebekils ginčų kodėl, noriu-nenoriu ir t.t.

Smagių ir emocionalių Jums kalbų + vaizdų!

2 komentaraiKomentuoti

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *