Ką tenka išgyventi kiekvieno tėvo širdžiai?

Tėvystė. Tėvystė. Dalykas neabejotinai ypatingas, džiaugsmingas. Nei už ką šios patirties neatsisakytume. Teko skaityti, nepamenu kur, kad gimus vaikui tavo širdis visą likusį gyvenimą plaka atskirai nuo tavęs. Ir tai tiesa. Tačiau nepaisant begalinio džiaugsmo, tėvystė yra ir begaline…kančia… Aha. Kančia ir tiesioginė ir abstrakti.

Na pavyzdžiui, kiek kartų Jums teko daryti kažką dėl vaikų, kai dėl bet ko kito šioje žemėje nebūtumėt nei piršto pajudinęs. Gal sirgote, gal po kelių mėnesių viršvalandžių pagaliau būtumėte galėję miegoti, jei vaikas nebūtų kosėjęs, gal… Apie tai, kiek kartų likote nepavalgę, nes kažką su vaikais ar dėl vaikų darėte jau net nebekalbam.

O kiek kartų buvo kai pasitaikė stebuklas ir vaikas anksti bei ramiai užmigo, o Jūs buvote be galo be krašto pavargę, nes vaikas jau kelis mėnesius keliasi 8 kartus per naktį, dieną zirzena, Jūs einate į darbą, to, ką nespėjate nudirbti nešatės namo ir t.t. ir t.t….ir negalėjote užmigti beveik visą naktį, nes jautėtės kalti ir nepakankamai geri, per mažai dėmesio skiriantys, per mažai žaidimų žaidžiantys tėvai? Tai buvo pirma naktis po daugelio kai lyg ir galėjote miegoti, o Jūs užsiėmėte savigrauža ir pažadais / planais jau rytoj viską daryti kitaip. Ir viskas tik dėl jų. Jie vaikai.

Tėvystė kelias ilgas. Su džiaugsmais ir pakilimais. Klaidomis, ašaromis ir parkritimais. Auga vaikai, auga ir tėvai. Visi skirtingai. Kas vienai šeimai sekasi sunkiau, kitai einasi lyg sviestu patepta, bet yra keli dalykai, keli esminiai susitaikymai, kuriuos tenka išgyventi kiekvienam tėvui (mamai ir tėčiui).

Išmokti nepadėti kai gali padėti.
Atrodytų tėvai yra tam, kad padėtų kai vaikui sunku ir reikia pagalbos. Bet su didžiausia meile, geriausiais linkėjimais ir pagarba jiems, savo vaikams, privalome išmokti, kad ir skaudančia širdimi, stovėti ir žiūrėti kaip jie bando, susimauna, griūna, užsigauna, keliasi ir vėl bando. Dėl jų. Kad būtų savarankiški. Atsakingi už save. Tikėtų savo jėgomis. Didžiuotųsi kai pagaliau pavyksta. Įgytų gyvenimui būtinus įgūdžius. Apie tai esame rašę  straipsnyje „Padėti vaikui ar leisti „susimauti“?“.

Sunku. Skauda širdį. Bet reikia, juk esam mylintys ir kuo geriausio linkintys tėvai.

Išmokti nesusigraužti iki be galo, kai gal ir reikėtų, bet negali padėti.
Tokių momentų kai padarytume bet ką, kad tik padėtume yra buvę visiems. Ir net nereikia jokios siaubingos avarijos ar nepagydomos ligos. Užtenka slogos, lašelinės sergant rotu, sulūžusio ar pamesto mylimiausio žaislo, kiemo draugų, kurie šiandien nepriėmė kartu žaisti…Būna, kad imtum ir apsikeistum su vaiku vietomis. Bet neapsikeisim. Vaikui teks eisi savo kelią, o mums dėkoti už tai, kad galim būti šalia.

Kiekvienam tėvui tenka susiimti ir skaudančia širdimi parengti save bei susitaikyti, kad vaiko gyvenime teks matyti sunkių momentų (jam skaudės fiziškai ir emociškai) ir mes niekuo negalėsim padėti tik būti šalia.

Suvokti, kad vaikas yra atskiras nuo mūsų ir kiekvieną dieną jis tampa vis savarankiškesnis, vis labiau pasikliauna pasauliu.
Kol maži, kol ant rankų, kol mokosi tarti mūsų vartojamus žodžius ir frazes, kol tiki namų vertybėmis, mamos papasakotu gėriu ir blogiu, kol viską kontroliuojam, viskas, kas patenka į vaiko širdį, nuo mūsų, tėvų priklauso, tol jaučiamės saugūs. Bet jie iš namų išeina.

Į darželį. Ir užsimano kitokių, nei mums patinka žaislų bei batų.

Į mokyklą. Ir ima klausytis, kitokios, nei mums patinka muzikos, vertinti kitus dalykus, kelia klausimą „o kam eiti į teatrą?“ ir auksines garbanas nuskuta į skiauterę + nudažo žaliai. Ir net tame nėra nieko siaubingo, kol tik jie žmonės geri.

Bet ateina eilė ir gėrio klausimui. Ir čia jau ne mūsų, tėvų, vaikas klausia, o klausosi to, ką girdi aplinkui. Taip jau yra. Buvo per amžius ir bus. Ateina laikas, kai vaikas klauso ne tik tėvų ir kelia daug klausimų, išgyvena daugybę dvejonių. Mes tikimės, kad tuo metu turėsim galimybę būti šalia. Kaip, skaitykite „Ką darome šiandien, kad žinotume, kuo gyvena mūsų jau paauglys ar suaugęs vaikas.“.

Susitaikyti, kad nebūsite šalia 24/7. Išmokti būti laimingiems tikėjime, kad „viskas yra ir bus puikiai“, o ne liūdėti bei niurzgėti su mintimis „gali nutikti tas ir anas blogo“.
Šis punktas kažkiek panašus į pirmąjį. Vis tik yra esminis skirtumas, pirmuoju atveju, esant visiškos katastrofos realiai grėsmei, mes būsime šalia ir galėsime įsikišti bei padėti. Šiuo atveju, reikalingas susitaikymas, kad bus momentų kai mūsų nebus šalia, vaikas stovės vienas, jei pasiseks su gerais draugais ar tiesiog nuoširdžiais žmonėmis prieš pasaulį. Bus dienų kai nežinosime kaip jam sekasi teks būti laimingiems tikėjime, kad „viskas yra ir bus puikiai“. Taip, galima paskambinti, bet juk neskambinsit kas dieną.

Gera žinia, kad toks vaiko „atitolimas“ vyksta palaipsniui. Darželis – kai visuomet šalia yra auklėtojos. Mokykla – kai dažnai yra mokytojos, bet būna ir momentų kai šalia nėra nieko patikimo. Universitetas – kai dar galima skambinti dažnai. Suaugęs žmogus… Ir visame tame teks tikėti, kad davėte, parodėte, išmokėte pakankamai bei teisingai. Vaikas yra pasirengęs, savarankiškas, atsakingas, stipriomis vertybėmis – jis saugus.

Susitaikyti, kad vaikai išeis gyventi savo gyvenimo, atskiro nuo Jūsų.
Maža to, leisti sau džiaugtis tokiu vaiko išėjimu, nes tai reiškia, kad užauginote Žmogų. Ne sau, ne kažkam. Laisvą Žmogų, kuris eis savo keliu. Ir tai yra be galo gražu ir teisinga. Būti šalia tol, kol reikia. Atėjus laikui paleisti. Pamiršti tokias frazes kaip „aš tave auginau, aukojausi, tiek tau daviau…“, nieko nesitikėti, visa širdimi paleisti, bet laukti užsukant. Žiūrėti kaip iš namų išeina Žmogus, verkti….iš pasididžiavimo Juo ir Savimi.

Ir dar šioje vietoje norisi prisiminti tą taip teisingai skaudų daug kartų girdėtą K.Gibrano knygoje “Pranašas” apie vaikus parašytą eilėraštį.

“Ir moteris, laikiusi kūdikį prie krūtinės, prabilo. Kalbėk mums apie Vaikus.
Ir jis tarė:
Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio.
Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso.
Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.
Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.
Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.
Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį amžinybės kely,
Jis įtempia jus savo galia, kad Jo strėlės skrietų greitai ir toli.
Tegu jūsų būvimas lankininko rankoj teikia jums tik džiaugsmą,
Nes kaip Jis myli strėlę, kuri lekia, taip myli Jis ir lanką, kuris yra tvirtas.”

 Kad ir kaip būtų keista, bet kuo daugiau meilės ir džiaugsmo dovanoja vaikai, lygiai tiek daugiau skausmo gaunam kartu / komplekte.

Štai toks reikalas yra būti tėvais…

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *