Kaip dažnai atsiprašote savo vaikų?

Su teciu

Rimtas klausimas. Kaip dažnai atsiprašote savo vaikų?

Rimtas jis dvejopai.
1. Ar būna Jūsų gyvenime situacijų už kurias reikėtų atsiprašyti?
2. Ar ištariat garsiai, žiūrėdami vaikui į akis: „Atsiprašau, gailiuosi, stengsiuosi pasitaisyti. Myliu tave.“

Šioje vietoje labai tinka pamąstymas:

Tam, kad įkvėptume savo vaikus, visai nereikia būti tobuliems.
Jie tampa pakankamai įkvėpti stebėdami, kaip tėvai susidoroja su netobulumais.

Ir tikrai. Kiek daug stiprybės ir teisybės yra sprendime parodyti savo vaikams save netobulus!

Panagrinėkime viską iš eilės.

1. Ar būna Jūsų gyvenime situacijų už kurias reikėtų atsiprašyti? Mūsų ir mūsų vaikų labui, tokių situacijų būti turėtų. Ir ne taip jau mažai. Kodėl?

Todėl, kad šiame pasaulyje nieko nėra tobulo. Nieko. Įsižiūrėjus atidžiau matosi, jog ir lapai, ir gėlės, iš šunys, ir snaigės, ir žmonės… – visi netobuli. Visi kitokie. Visiems kažko „trūksta“ iki idealaus tobulumo.

Mes, tėvai, savo vaikams atrodome dideli, protingi, gražūs, išmintingi, viską mokantys, viską suprantantys, drąsūs, ištvermingi, galingi, neklystantys ir t.t. ir t.t. Žiūri jie į mus galvas į viršų užvertę, akis išpūtę ir žavisi. Oooooo…. Savotiškai vaikai teisūs, tėvai iš ties visko žino ir gali kur kas daugiau, nei jie. Žodžiu, tėvai savo vaikams yra Autoritetas iš didžiosios „A“. Galimybė kažkada tapti tokiu didingu, kokie yra tėvai, vaikui saldi, viliojanti, bet ir nereali. Jie tarsi tiki, kad jiems pavyks, tarsi bijo, kad ne.

O jei be viso to, kad tėvai natūraliai yra didesni, viską geriau moka, gali, žino…jie dar ir niekuomet nepaslysta taip, jog reikėtų atsiprašyti? Tuo tarpu vaikui paslysti ir atsiprašyti tenka dažnai.

Kaip vaikas pats būdamas netobulas jaučiasi gyvendamas su neklystančiais?

Baisiai. Nevykėlis. Niekam tikęs. Mano ar bijo, jog jam nepavyks užaugti geru ir teisingu žmogumi.

Klysti yra žmogiška. Neklysta tie, kurie nieko nedaro. – Daug yra pasakymų palaikančių suklydimus.

Juk iš tiesų, klysti yra žmogiška. Tad kam slėpti savo žmogiškumą nuo savo vaikų? Kam vaidinti neklystančius? Kodėl neįsileisti savo vaiko į savo pasaulį tokį, koks jis iš tikro yra? Kodėl kurti savo vaikui iliuziją, kad didingi žmonės neklysta (tėvai vaikams atrodo didingi). Kodėl leisti savo vaikui abejoti ar jis užaugs didelis ir didingas žmogus?

Klysta mūsų vaikai. Klystame mes. Klysta visi. Taip yra. Būtent tokią žinią apie žmones derėtų perduoti savo vaikams. Kodėl?
– Todėl, kad mūsų vaikas nesiliautų mylėjęs ir vertinęs savęs netobulo.
– Todėl, kad nenustotų tikėjęs, jog padaryta klaida nėra galutinis nuosprendis – tu blogas / nevykėlis.
– Todėl, kad atsistotų, nusišluostytų ašaras ir toliau būtų geras. Nepasislėptų nuo pasaulio, neužsivertų. Drąsiai būtų šios žemės gyventojas.
– Todėl, kad mūsų vaikas netaptų griežtu ir neperkalbamu kito teisėju.
– Tam, jog su meile ir supratimu priimtų kiekvieną žmogų.
– Tam, jog ieškotų ne priežasčių nuteisti, bet priežasčių suprasti ir atleisti.

Nereikia galvoti apie kraštutinius skriaudos atvejus. Dažniausiai pasaulis yra vidutiniškas. Niekas kas dieną mūsų nemuša ir neskriaudžia, bet mes vis tiek esame linkę kitam kokią neigiamą etiketę užkabinti užuot pabandę suprasti.

Įdomus tyrimas buvo atliktas, o jo rezultatai sako štai ką: „Kitą mes vertiname pagal jo blogiausią poelgį. Save vertiname pagal savo geriausią ketinimą.“ Linksmas rezultatas :)

O kas jei vaikas nuo mažens matytų natūraliai kasdienybėje klystančius tėvus? Gal jis įprastų ir suprastų, jog žmonės yra netobuli. Gal tai būtų pirmas žingsnis tam, jog „nekabinti kitiems blogų etikečių“? Tam, jog prieš nuteisiant susidraugauti ir suprasti?

2. Ar ištariat garsiai, žiūrėdami vaikui į akis: „Atsiprašau, gailiuosi, stengsiuosi pasitaisyti. Myliu tave.“. Kaip viskas būna? Garsiai įvardijat suklydę, pasakote priežastį, išreiškiate apgailestavimą ir ištariate atsiprašymą, ar apsimetate, kad nieko nenutiko?
– Kaip galiausiai elgiatės po sunkios darbo dienos grįžę namo ir visus apiburbėję dėl nežinia ko?
– Kaip elgiatės po to, kai nesugalvodami kaip susitarti gražiuoju klykiantį vaiką partempiate namo iš kiemo?
– Kaip elgiatės po to, kai žiūrėdami į dideles vaiko akis grubiai pasakote „Daryk tai, kas pasakyta, nes taip reikia.“ ir nieko daugiau nepaaiškinate?
– Kaip elgiatės po to, kai neišklausote ir vaikas nebaigęs pasakoti nutikimo išeina į savo kambarį?
– …
– …

Ar kada susimastėte, kaip svarbu ir teisinga tokiais atvejais savo vaikų atsiprašyti ir pasiaiškinti? Ar kada sakėte savo vaikams:
– Jie yra mylimi net ir tuomet, kai pykstame / nederamai elgiamės.
– Žmonės pyksta / nederamai elgiasi, kai yra nelaimingi, kai jiems liūdna ir skauda širdelę.

Šie momentai be proto svarbūs.

1. Vaikams dažniausiai atrodo, jog jei ant jų kažkas supyko, vadinasi jie iš esmės yra blogi, nemylimi, nebereikalingi, neverti nieko gero ir t.t. Todėl būtina atsiprašant už širdelės nuliūdinimą dar ir paaiškinti, jog mes juos mylime, jie reikalingi, jie svarbūs, teisūs ir teisingi. Jie superiniai! Tiesiog buvome pikti. Kartais visi būna pikti. Kartais mums nepatinka vaiko elgesys, žodžiai ar mintys. Bet pats vaikas yra mylimiausias ir nuostabiausias šiame pasaulyje.

2. Vaikams dažniausiai atrodo, kad mes ant jų pykstame, nes jie kažką ne taip padarė ar pasakė. Jie nenori sulaukti pykčio, todėl bando pateisinti mūsų lūkesčius dažniausiai dėl to paaukodami savastį. O juk tiesa yra ta, kad mes pykstame tada, kai patys esame nelaimingi, įskaudinti, jaučiamės nereikalingi ar nemylimi. Žmogus pyksta kai pats dėl kažko kenčia. Taip ir mums su savais vaikas nutinka. Tai, ar konkrečioje situacijoje supyksime, ar užgausime vaiko širdelę, priklauso tik nuo to, kaip patys jaučiamės. Jei esame puikios nuotaikos ir mums viskas sekasi, retai kada stipriai reaguojame į vaiko prasižengimus.

Būtent šitai ir reikėtų vaikui išaiškinti. Dažniausiai kitų pyktis jų atžvilgiu nesusijęs su jais, mūsų vaikais, dažniausiai tai susiję su pykstančio žmogaus prasta vidine būsena.

O kas jei paprašytume savo vaiko kitą kartą mums piktai ar nederamai elgiantis mus apkabinti ir paklausti: „Dėl ko tau skauda širdelę, kas tau šiandien nesisekė?“.

O tada ir mes vaiką apkabintume ir atsiprašytume. Pripažintume, jog iš ties buvo prasta diena, bet visa laimė, jog namuose yra nuostabiausias ir mylimiausias vaikas. Draugužis. Šiltutis. Kvepiantis. Suprantantis ir paguodžiantis.

- Ačiū, vaike, kad išklausai, supranti ir atleidi. Iš visų jėgų stengsiuosi neišlieti savo blogos nuotaikos ant tavęs.

Ir tokiu būdu auginsime žmogų atsparų „išpuoliams iš išorės“. Augs žmogus ir žinos – ne su juo kažkas blogai, tiesiog pykstantis žmogus šiandien nelaimingas, jam reikia draugo, paguodos, su juo reikia pažaisti, kakavos išgerti…

Tikrų, žmogiškų klaidų ir nuoširdžių atsiprašymų Jums!

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *