Kaip išmokyti naudotis puoduku? Mūsų namų puodo istorijos.

Žadėjome papasakoti mūsų namų patirtį pratinant piliečius naudotis puoduku. Tad pasakojam.

Istorija susideda iš dviejų praktinių dalių: pirmojo vaiko ir antrojo vaiko pripratinimo / išmokymo naudotis puoduku, ir mūsų asmeninių įsitikinimų, vertybių bei pasirinkimo motyvų.

Pradėkime nuo to, jog yra begalė nuomonių ir teorijų dėl tinkamiausio laiko ir metodo. Maža to, yra ir begalė kitų reikalą įtakojančių faktorių, tokių kaip ekologija, finansai, papročiai ir t.t. ir t.t.

Visuose pasvarstymuose yra dalis tiesos, visi būdai teisingi, visi veikia. Bet šį kartą ne apie visus, o apie mūsų pasirinktus. Taip taip, pasirinktus, ne pasirinktą, nes du mūsų vaikai naudotis puoduku mokėsi skirtingai.

Pasakojimą turbūt verta pradėti nuo mūsų įsitikinimų ir vertybių, nuo to, ką pasirinkome kaip mums tinkančią tiesą.
– Vaikas išmokusiu ant puoduko laikomas tada, kai gyvena be sauskelnių. Sauskelnės galimos tik nakties metu. Man nesuprantama koks tikslas vos pradėjusį sėdėti mažylį išmokyti didelį reikalą daryti į puodą, kai mažas vis tiek daromas į sauskelnę. Juk didysis sauskelnių blogis būtent ir yra sysius! Didelį reikalą išimam nedelsiant, o su šiltu sysium, kartais ir su penkiais sysiais vaikas vaikšto kelias valandas. Kaip dar vieną ankstyvo išmokymo didelį daryti į puodą blogį matau savotišką vaiko kankinimą. Tokiam mažiukui pvz.: prekybos centre ar greitkelyje pakeliui link jūros nepaaiškinsi ir nepaprašysi pakentėti. Mažius užsinori ir verkia. Į sauskelnę kaku nedaro, bet verkia kol sustosi ir pasodinsi ant puodo. O ir puodą visur su savim tarsi rankinuką tenka vežiotis.
– Tikime, jog sauskelnės nėra geras reikalas nei ekologiniu, nei sveikatos požiūriu, tad tikslas yra jų atsisakyti kuo greičiau.
– Nesu linkusi vaiko „balamutinti” ir kartais reikalauti naudotis puoduku, o kartais prašyti padaryti į sauskelnę. Mes judantys, gyvenantys. Variantas kai vaikas užsinori ir vidury miesto tenka čia ir dabar stoti, jungti avarinį ir tiesiog gatvėje tupdyti padarymui….na ne mums. Su puoduku po miestą keliauti man taip pat nesinori. Mūsų tikslas buvo nuimti sauskelnę ir viskas. Užsinorėjo ne visai deramu metu, gali bent kelias minutes palaukti kol nueisim, nubėgsim ar rasim tinkamą sustojimui vietą. Taip pat rinkomės laiką, kai vaikas galėtų pakeltas padaryti virš viešo WC ar kur kitur. Galimybė bagažinėje vežiotis puoduką nebuvo svarstoma. Žiemos, kai nėra galimybės pritūpt po krūmu, taip pat nelaikome tinkamu laiku mokytis.
– Mes už tai, jog vaikas turi patirti ir nesėkmes, bet galimybės mokytis naudotis puoduku kelis mėnesius ir kas dieną, kiekvieną mielą dieną suklysti – na nesvarstėme. Man žiauru kai vaikas mėnesių mėnesius diena iš dienos suklysta, pergyvena, mokosi, nuvilia tėvus ir nusivilia pats savimi. Norėjosi, kad viskas būtų greitai, sklandžiai ir užtikrintai.

Istorija Nr. 1 – pirmasis vaikas.

Mūsų didysis vasarą tvirtai atsistojo ant kojų, t.y. išmoko vaikščioti, tad puodo reikalams dar visiškai nesijautėme pasiruošę. Nesinorėjo laukti dar kitos vasaros kai bus jau virš dviejų metų, bet konkrečios datos puoduko mokslui paskyrę nebuvom.

Data atsitiko savaime. Buvo ruduo, išėjome pasivaikščioti lyg ir trumpam, netoliese, bet užtrukom ilgai, nuėjome toli. Be vežimėlio. Sušalome, mieste gėrėm šiltą arbatą, keliavom namo… Puiki diena buvo, bet… Bet vaikas sauskelnę perpildė, o ji nutrynė kirkšnis. Teko daryti taip vadinamas oro vonias ir sauskelnę dėti tik miegant, nes jam skaudėdavo, grauždavo žaizdą. Buvo 1 m. 5 m.

Taip be sauskelnių praėjo savaitė. Natūraliai tokios situacijos proga mokėme naudotis puoduku. Kaip gi kitaip? Bet veltui. Rezultatas buvo nulinis. Nutrynimo žaizda lyg ir užgijo, bet, kad jau buvo pradėta, nusprendėme puodo mokslus tęsti kol baigsim, t.y. kol išmoks 🙂

Prisipažįstu nebaigėm dar labai ilgai. Vaikas pats dar ilgai nesuprato kada nori, o kada ne. Reikėdavo jo klausti, siūlyti, įtikinėti. Būdavo stovi, kojos sukryžiuotos, trepsi, o vis tiek nenori. Kad nori suprasdavo tada, kai jau viskas, be vienos sekundės.

Ši padėtis tikrai ilgai ilgai ilgai tęsėsi. O avarijų pasitaikydavo dar kelis metus.

Negali žinoti, gal todėl, kad berniukas. Sako, jiems sunkesnis puodo mokslas. O gal todėl, kad nebuvo pasiruošęs. Asmeniškai aš manau, kad būtent pastaroji priežastis yra teisinga.

Aha, dar apie naktį. Norėjome miego 🙂 tad naktinį mokslą atidėjome vėlesniam laikui. Maždaug 2 m. 6 m. su žadintuvu keldavomės naktį sodinti ant puodo, per kelis mėnesius išmoko pats atsikelti ir pakviesti.

Puodo mokslą prisimenu kaip vieną sunkiausių ir emociškai daug jėgų pareikalavusį reikalą auginant pirmą vaiką. Todėl su antruoju būtent puodo vengiau labiausiai. Net galvoti ar planuoti nenorėjau.

Istorija Nr. 2 – antrasis vaikas.

Buvo lygiai 1 m. 6 mėn. Mokslas užtruko 1,5 dienos. Nuo to laiko jokių klaidų. Net važiuojant pas senelius ir kaip iš kibiro pliaupiant lietui buvome priversti sustoti šalikelėje, nes į sauskelnę daryti atsisakė (ilgesnėms kelionės uždedam).

Kodėl? Todėl, kad ji buvo pasiruošusi!

Antrojo vaiko puodo mokslams prisigooglinau visko, labiausiai ieškojau kaip išmokyti greitai, efektyviai, emociškai neskausmingai ir galutinai – kartą ir visiems laikams. Iš visko, ką perskaičiau susidariau štai tokį parengiamųjų – priešpuodukinių mokslų sąrašą:

– Vaikas turi domėtis puodo reikalais. Todėl pasakodavome, kad štai mama, tėtis, brolis daro ant puodo (tualeto), o mažytė daro į sauskelnę, bet reikėtų daryti ant puoduko. Puodukas stovėjo šalia tualeto. Stovėjo, bet nesodindavom. Ji žiūrėdavo, dalyvaudavo procese, po truputį, pamačiusi kažką sėdant, rodydavo, kad ir ji sės ant puodo. Visokiausiom pasakom, istorijom apipynėm reikalą. Jis tapo reikšmingas ir didingas. Atsitiko taip, kad kai tik kas eidavo į WC ir ji atbėgdavo ir atsisėsdavo su visa sauskelne ir kelnėmis ant puodo. Suprask daro taip, kaip visi dideli šeimos nariai. Panašiai kaip vaikas nori to, ką turi kiti ar paragauti to, ką ragauja visi. Visi sėda, ir ji be proto užsigeidė sėsti.

Atsitiko ir taip, kad ji žaisdavo, jog eina ant puodo. Būdavo nueina, atsisėda, atsistoja. Išdidi nueina. Suprask didelė. O girdavom. Didelė, protinga, suaugusi. Bet ant puodo dar nesodinom ir nieko nereikalavom.

Matė ir kaip šuniukai lauke daro. Ir miške pritūpimų buvo. Taip ji dar aiškiau suvokė, kas tai per procesas. Oj juokdavomės kai lauke bėgdavo po medžiu ir tūpdavo daryti. Pasikelia sijoną, su sauskelne pritūpia, patupi, atsistoja ir nueina išdidi 😀

– Vaikas turi mokėti žodį – sysiu arba kaku – savo norui išreikšti. Bežaidžiant, bekalbant ir besijuokiant žodyne atsirado žodis „sysiu”. Dažniausiai vaikai išmoksta ir ilgai naudoja tik vieną žodį – sysiu arba kaku. Vienas žodis reiškia viską. Reikalą išreiškiančio žodžio mokėjimas labai svarbus sėkmingam ir greitam naudojimosi puoduku mokslui.

– Vaikas turi suprasti kada jis nori, kada pradeda daryti ir kada jau padaro. Bežaidžiant atsirado ir supratimas, kad štai jau darau ir padariau. Taip juokingai, padaro į sauskelnę, išpučia akis ir klausia „Kas cia buuuvooo?”. Atsakom – „Kas? Sysiu padarei! Į puoduką reikia daryti.”. Ir vis tiek dar nesodinom daryti į puodą. Ji nusišypso, sako „sysiu” ir jau su padarytu bėga prisėsti ant puodo. Žinoma, giriam, plojam, žavimės.

Po kurio laiko „sysiu” sakydavo prieš pridarydama į sauskelnę. Pasako, padaro, paklausia „Kas cia buuuvooo?”. Atsakom – „Kas? Sysiu padarei! Į puoduką reikia daryti.”. Ji su padarytu bėga sėsti ant puodo, o mes vis tiek dar nesodinom daryti į puodą.

– Pagaliau išaušo diena kai ji užsinori, sako „sysiu”, trepsi, nedaro ir bėga link puodo. Va tada ir pradėjom sodinti. Nuėmiau sauskelnę, paaiškinau, kad viskas, dabar į puoduką.

Motyvavimui nupirkom linksmų mažų lipdukų ir triusikėlių. Apžiūrėjom visų namiškių triusikėlius, iškilmingai vienus tokius ir jai uždėjom, kitus į jos drabužių lentyną padėjom. Kai padarydavo į puoduką, duodavom ant sienos už puoduko priklijuoti vieną lipduką. Griežtai tik vieną. Pati išsirenka kurį, ir priklijuoja. Vienas padarymas, vienas lipdukas, kitas, kai padarys dar 🙂 Norėdavo klijuoti ir bėgdavo kai nenori prisėsti. Atsistoja, nieko nėra ir neklijuoja. Klijuos kai bus kažkas puoduke (motyvavimas maistu man nepatinka, tai formuoja emocinio valgymo įpročius).

Tomis pirmomis mokymosi dienomis davėme daug gerti. Dažniausiai ji geria vandenį, bet davėme sulčių, kompoto, kad tik gertų daug ir darytų daug. Tikslas buvo, kad pagautų norėjimo ir darymo momentą bei džiaugsmą ir pasididžiavimą padaryti.

Pratinimui pasirinkome lietingas dienas. Nėjome į lauką, sauskelnės visai nedėjom. Vėliau, kai jau ėjome į lauką, padarydavo po krūmu. Juk vasara!

1,5 dienos ir po to jokių klaidų. Ji buvo pasirengusi, apsisprendusi, pati norėjo, pati išmoko. Mes tik buvome šalia. Na gerai, kalbant populiariai, mes ją „pakuočinom / užnorinom”. Bet sprendimus priėmė ji pati. Būtent tam priskirčiau antrojo vaiko sėkmės istoriją.

Puodukas ar tualeto dangtis?

Asmeniškai man labiau patinka puodukas nei specialus tualeto dangtis. Kodėl? Nes vaikas gali ateiti ir pats atsisėsti. Pats nori, pats atsisėda, pats padaro, pats atsistoja. Didelis. Po truputį ir kelnes nusimauti / užsimauti mokosi pats. Šiandien ji jau ir tai beveik moka, sunkiausia apsimauti, bet stengiasi. O nueiti ir nieko nesakius pačiai padaryti jai be proto didelis džiaugsmas. Neseniai jį atrado, tad kartais nueina nusimauni kelnes ir prisėdi net kai nenori 😀 Jei būtų galimybė, mielai namuose įrengčiau mažutėlį tualetą, tokį, koks būna darželiuose.

Dieną jau kartais atsikelia su sausa sauskelne, bet po nakties ji sklidina. Kol kas nesugalvojau kaip išmokyti sausų naktų neskausmingai, t.y. nesikeliant su žadintuvu kas porą valandų ir nekeliant vaiko iš saldaus miego. Kai sugalvosiu, išbandysiu ir veiks – pasidalinsiu 😉

Sklandžių Jums puoduko mokslų!

Komentaruose žemiau pasidalinkite savomis sėkmingomis ir nelabai sėkmingomis puoduko mokslo istorijomis. Kas pasiteisino, kas buvo klaida? Ką darytumėte kitaip?

6 KomentaraiKomentuoti

  • sveiki.

    auginu dujrytę. jai 1 m. 4 mėn. mūsų puoduko reikalų istorija ilga, beveik, kaip mažytės amžius. pradėjome anksti. kodėl? nes dedant sauskelnes man kaupėsi ašaros. gaila, kad vaikas kaista, šunta, kad jai trins. taip, naudojau pačias brangiausias sauskelnes, keisdavau po kiekvieno sysio, tačiau tas blogas jausmas, jog tai kenkia vaikui, nedingo.

    virš kriauklės pradėjau laikyti nuo 4 mėn. ir mums puikiai sekėsi. žinojau, kada mažytė nori atlikti savo reikalus. nuo 7 mėn. pradėjome naudotis puoduku. prie jo taip pat greit pripratom. sugaudydavau beveik visus sysius, o rimti reikalai visi buvo daromi į puodą. mačiau, jog ji net užlaiko sysių. o vos pasodinus su palengvėjimu padaro. išėjus į lauką, uždėdavau sauskelnes, tačiau jos būdavo sausos. grįžus iš karto bėgdavom ant puodo ir sėkmingai padarydavom.

    tačiau po kelių mėnesių mus ištiko ktizė. pradėjo nenorėt sėst ant puodo. galbojau, gal perspaudėm? darydavom pertraujas. leisdavau sisiot į kelnytes. krizė užsitęsė. aš, kaip gamtinių reikalų žadintuvas, praradau įgūdžius. ir tikrai buvo atsiradus nuojauta, kada ji sisios. bet viskas dingo, kaip ir sėkmė atlikti reikalą ant puoduko.

    sauskelnių nedėvėjome. tik išvykdami kažkur. nedėviu ir iki šiol. suėjus metukams, ji pradėjo vėl sėst ant puoduko. tačiau dabar atsirado puoduko ne nuotaikos. t.y. pasodini ant puodo, o ji nedaro. nors nori. vos apmovus kelnytes įvyksta avarija. aiškinu, kad reik ant puoduko daryt. rodau savo pavyzdžiu. sodinam žaisliukus. laukiu. kantriai. tikiuosi ateis ta didi diena. dabar jai 1 m. 4 mėn. kelias dienas jau nuėjom su tuo tikslu ir padarėm reikalus. tačiau nelaimių dar labai daug nutinka. visada paklausiu ar nori sysiu. jei sako ne – nesodinu. geriau lai bus nelaimė, nei vaiką perspausiu.

    naktim miegam irgi be sauskelnių. čia taip pat buvo įvairių patyrimų: ir sausų naktų, ir potvynių.

    sutinku su teksto autore. tai yra sunkiausias dalykas, auginant vsiką. vis galvoju: gal per anksti pradėjom… bet mūsų ilgą kelią vainikavo ir labai daug sėkmingų atsisėdimų. pakalbėjus su kitomis mamomis supratau, jog mums labai gerai sekadi. nors man atrodė, kad labai prastai… tai tikrai labai sunkus ir varginantis procesas. bet turim tai praeit 🙂

    pasinaudosiu ir šio teksto autorės keliomis idėjomis, pvz., lipdukų klijavimu. jai tai labai patinka!

    jei yra norinčių kažko paklausti, mielai pasidalinsiu savo patirtimi. indre.ge@gmail.com

    sėkmės ir kantrybės!

  • Viskas neblogai, mes irgi turime jau dvi patirtis, su berniuku mokymasis užtruko ilgiau, kaip ir straipsnio autorei 🙂
    O man klausimas kyla: kodėl sauskelnė? Juk jos kaip durys, kopėčios, kelnės ir t.t. Vienerios, dvejos, trejos… sauskelnės 🙂

    • 🙂 Tikrai. Kelnės, o ne kelnė. Sauskelnės, o ne sauskelnė. Geras pastebėjimas.

  • Labai ačiū už pasidalinimą puodo istorijomis! Bandysim ir mes antrą variantą 🙂 tik pasitikslint norėjau. Jūs puoduką už uždarų durų laikydavot,ar tos durys lengvai atsidarydavo,kad pati galėjo nueit prisėst? Ir ar nekildavo mažylei noras patampyt puoduką po kambarius? 🙂

    • Dėkui, kad skaitote 🙂 Puoduką laikydavom pasiekiamojo vietoje, koridoriuje prie vonios. Šalia tebestovi ir lėlės puodukas, ant jo beveik visuomet kartu kažkas prisėda. Užsinori ir būtinai pasičiumpa kažką, kas taip pat darys. Arba mėgsta žaisti, neša žaislus visus iš eilės, kad jie padarytų 🙂 Sėkmės Jums mokantis!

Komentuoti: Aušra -

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *