Kaip kartą ir visiems laikams nugalėti „ožį“?

Tetis ir sunus

Kūdikiai, vaikai, paaugliai ir suaugusieji – visi kartais (o būna ir dažnai) elgiasi keistai, nepageidaujamai, nesuprantamai, neprognozuojamai.

Kai taip elgiasi suaugęs, numojame ranka, suverčiame kaltę nuotaikoms aplinkybėms, nuovargiui, prastam auklėjimui, išpuikimui ar dar kažkam. Kai taip elgiasi vaikas – kuo greičiausiai diagnozuojamas „ožys“, išsidirbinėjimas ar išlepimas. O kaip kovoti su „ožiu“ mes visi puikiai žinom… :(

Bet tiesa yra ta, kad žinomomis ir plačiai paplitusiomis priemonėmis kovodami su „ožiu“, išsidirbinėjimu ar išlepimu dar nei vienas nepasiekė pageidaujamo rezultato. Tėvai kovoja – vaikas ir toliau turi „ožį“. Na gerai, porai dienų tradicinės priemonės suveikia, o paskui…paskui ir vėl „ožys“.

Ką daryti?

Ogi išsiaiškinti „ožio“, išsidirbinėjimo ar išlepimo kilmę. Jei turime reikalą su jau kalbėti mokančiu piliečiu tą padaryti labai paprasta – tereikia paklausti „Kodėl?“. Jei pilietis dar nekalba, reikalas truputį sudėtingesnis – teks išsiaiškinti, atsekti ar atspėti „Kodėl?“. Net visiškai naujas kūdikis su mumis kažkaip kalba, kažką mums sako savo kalba. Truputis pastangų, stebėjimo, daug noro ir tėvai supras savo vaiko kalbą.

Bet grįžkime prie klausimo „Kodėl?“ ir to, ką jis duoda.

Tiesa yra tokia, kad:
– Retas vaikas iš savęs, iš prigimties nori kitiems pakenkti ar padaryti kažką blogo. Tam, kad vaikas sąmoningai stengtųsi daryti bloga, turi būti nueitas ilgas nemeilės ir nedėmesio jam kelias. Jeigu atvejis būtent šis, tuomet ne „ožį“ varyti, o apkabinti ir mylėti vaiką reikia.
– Dažniausiai vaikas turi teigiamą pirminį ketinimą, bet pasirenka netinkamą būdą jį įgyvendinti.
– Vaikas dar nebuvo tokioje situacijoje, kokioje yra dabar ir nemoka jos suvaldyti, nežino kaip tinkamai reaguoti, ką daryti. Prisiminkime save, juk balsas pakyla ar netinkamas elgesys mums patiems labai dažnai atsitinka tada, kai norime kažką daryti, kažkaip elgtis tam tikroje situacijoje, bet nerandame tinkamo būdo, bandome vienaip, bandome kitaip – nepavyksta. Tada supykstame, išsiliejame ant aplinkinių, pakeliame balsą prieš vaikus ar pan.

Todėl pirma tėvų reakciją į netinkamą elgesį galėtų būti klausimas: „Kodėl taip padarei?“.

Klausimą derėtų pasakyti gražiai, draugiškai, nuoširdžiai besidomint, be pykčio, bet su dideliu smalsumu. Tarytum vaikas mūsų klaustų: „Kodėl boružė taškuota?“. Jei klausimo tone bus pykčio, agresijos, priekaišto, nusivylimo vaiku nuoširdaus ir tikro atsakymo nesulauksime.

Kaip tai atrodo realybėje? Štai keletas mūsų namų „Kodėl?“ istorijų.

1. Mokytoja sako, jog jau kelis kartus perspėjo mūsų pirmoką berniuką, kad mokyklos valgykloje nemėtytų maisto, o jis vis tiek jį mėto. Tarytum reikėtų jį pabarti, paprotinti ir griežtai prisaikdinti daugiau taip nedaryti, pridedant, kad klausytų mokytojos. Bet…mes klausiame:
– Kodėl tu mėtai maistą?
– Nes visi juokiasi. – išgirstame atsakymą.
– Tu nori, kad iš tavęs visi juoktųsi? – pasitikslinu.
– Ne iš manęs. Tiesiog mokykloje turi būti kažkas linksmo, negalima visą laiką tik rimtai mokytis ir mokytis. – aiškina man sūnus.
Ir negaliu nesutikti. Visai gera idėja, kad mokykloje turi būti kažkas linksmo ir nerimto. Klausiu toliau.
– Ar tu manai, kad maisto mėtymas yra tinkamas pasilinksminimo ir draugų linksminimo būdas?
– Neeeeeee…. Bet tai kaip man tada kažką linksmo sugalvoti? – išgirstu atsakymą.
– O ką tu linksmo moki? Kas tau pačiam linksma ir juokinga? – toliau klausiu….ir čia pasipila idėjos bei pamąstymai… Kai kelios išrinktos ir aptartos kaip tinkamos bei priimtinos klasiokų linksminimui, laikas grįžti prie maisto mėtymo, to, kad tai nemandagu, nepagarbu, kažkam tenka šluoti, valyti, už maistą mokami pinigai ir t.t. ir t.t.

2. Ta pati mokykla. Plepesiai pamokų metu. Vienas perspėjimas, antras, trečias…aštuntas. Persodinimas į kitą suolą vienas, antras…penktas…
– Kodėl tu vis kalbi? – Klausia mokytoja.
– Nes noriu paaiškinti kaip daryti užduotį. – atsakymas.
Ir čia jau galima kalbėti apie tai, kad pamokos metu mokytojos darbas ir reikalas yra aiškinti kaip atliekamos užduotys, o mokinių darbas pačiam išspręsti paskirtas užduotis. Čia pasikalbam apie tai, kad būna individualios ir grupinės užduotys, kad individualios atliekamos individualiai ir tyliai, o grupinių užduočių metu galima tartis, diskutuoti ir drauge ieškoti teisingo jų atlikimo varianto. Taip pat šiuo atveju atsitiko erdvė, kurioje aptarėme kaip draugams pasakyti „Ne“ jeigu jie prašo pagalbos. Sutarėme, jog savo pagalbą galima pasiūlyti pertraukos metu, t.y. pakalbėjome apie tai, kad jei kitam reikia – padėti būtina ir reikia, bet tam nereikia mesti savo darbų ir reikalų (na nebent gaisro atvejis). Pagalbai ir kitų prašymams dera rasti tinkamą laiką savo paties dienotvarkėje ir darbotvarkėje.
Taip pat pakalbėjome apie pagarbą mokslui, mokytojai, jos darbui. Aptarėme tai, kad kartais netinkamoje vietoje (kalbėdami pamokos metu) kažkaip besielgdami trukdome kitiems.
Štai kiek gerų pamokų ir aptarimų atsitiko dėl nepaklusnaus plepėjimo pamokose ir klausimo „Kodėl?“. O juk būtų galima tiesiog liepti vaikui tylėti. Nes taip pasakė mokytoja ir mama. Nes taip reikia. Bet vaikas nebūtų sužinojęs daugybės gyvenime praversiančių dalykų…

3. Savo dvimetės mažosios mes tai pat jau klausiame „Kodėl?“ ir ji pasako:
- Man liūdna.
- Aš pykstu.
- Nenoriu šitos suknelės.
- Noriu pati valgyti.
- Noriu žaisti.
- Noriu tėčio.
- Noriu į lauką.
- Nežinau… :)
- Nes noriu rėkti.
- Nenoriu galvos plauti.
- …
- …
Jei atvirai, dažniausiai ji tą patį būna pasakiusi prieš tai, t.y. prieš tai kai atsitinka kažkoks nepageidaujamas elgesys: pabėgimas iš apsirengimo vietos, nevalgymas, verkimas, rėkimas, bandymas išlipti iš vonios ar pan. Ji sakė, mes neklausėm, neatsižvelgėm, neišgirdom, neišaiškinom, o jei ir aiškinom, tai ji dar per maža suprasti būtinybę valyti dantis ar plauti galvą. Bet ne per maža to nenorėti :D
Bet kuriuo atveju klausimas „Kodėl?“ mums suteikia atsakymą + duoda laiko nurimti ir neįsipykti pačiam. Ir kai žinai, kad vaikas pyksta, nes nenori galvos plauti, ar gali jį už tai barti ar kažkaip bausti? Tiesiog stengiesi plauti kuo greičiau, susukti į kuo minkštesnį rankšluostį ir kuo stipriau apkabinti.

Taigi, gavę atsakymą į klausimą „Kodėl vaikas elgiasi taip, kaip elgiasi?“, mes galime jam padėti rasti tinkamą būdą išreikšti tam, ką jis išreiškia „ožiu“, išsidirbinėjimu ar pan.

+ mums patiems daug lengviau kai tiksliai žinome su kuo turime reikalą. Kovoti su kažkokiu mistišku „ožiu“ yra neapibrėžta ir nepamatuojama misija. Jį nugalėti galima tik vaiko širdelėje vietoje „ožio“ apgyvendinus už „ožį“ didesnę baimę tą „ožį“ rodyti. Bet „ožys“ ar išlepimas nuo to niekur nedings, bet vaikas turės baimę :(

Situacijos ir padėties žinojimas leidžia mokytis joje būti, spręsti, modeliuoti save ir aplinką toje konkrečioje situacijoje. Tokiu būdu išmokstama daugybės gyvenime labai naudingų dalykų. Išmokstama ne bėgti ir slėptis, ne tylėti, o ieškoti atsakymų.

Žinoti kodėl esate ten, kur esate linkime!

Linkėjimai dideli,
Vilma

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *