Kaip netrukdyti vaikų laimės akimirkoms?

Vasara laime

Atėjo neabejotinai gražiausias ir laukiamiausias vaikų metų laikas – vasara. Ir šiuo metų laiku kaip nei vienu kitu vaikams norėsis bėgti, dūkti ir „kvėpuoti pilna krūtine“ ir, deja, bet lygiai taip pat tėvams daug dažniau atrodys, kad jie turi pasakyti „ne“, pateikinėti ultimatumus ir kitais vaikams atrodančiais neteisingais būdais juos stabdyti – kartais neišvengiamai ir esant būtinybei, bet, pripažinkime – dažniau visgi visai be jokio reikalo, tik dėl mūsų pačių patogumo…

Teigiama, kad vaikai iš ankstyvosios savo vaikystės labiausiai prisimena arba labai laimingas, išskirtines akimirkas, arba skaudžius išgyvenimus bei juos sukėlusius įvykius, todėl vasaros pradžios proga norisi palinkėti, kad tegul ši vasara būna skirta tų laimingųjų prisiminimų kūrimui, o pamažu lai tai persiduoda ir kitiems metų sezonams.

O pradėti kviečiu nuo to, kad tiesiog nebūtume vaikų laimės griovėjais! Ne, šį kartą kalba eina ne apie kasdienį vaikų ir tėvų bendravimą, ribų nustatymą bei kitus sudėtingus auginimo ir auklėjimo iššūkius, o labiau apie tai, kad kartais mums kaip tik nereikia nieko daryti ir apgalvoti kiekvieno savo žodžio, o užtenka tiesiog kažko nedaryti – t.y. nenutraukti vaiko laimės akimirkų pačiame jų įkarštyje. Ir tam pakaks labai nedaug mūsų pastangų, tiesiog šiek tiek žaismingumo ir požiūrio kitu kampu.

- Neskubinti vaikų gyventi. Kiekvienam tėvui, auginančiam vyresnį nei vienerių metų vaikutį, yra puikiai pažįstamos, tiesiog kasdienybe tapusios akimirkos, kai vaikas gali, kad ir pusvalandį stebėti keliu šliaužantį kirminą, apžiūrinėti atrodytų niekuo “ ir pneišsiskiriantį pilką akmenį tarp tokių pat kitų pilkų, užvertęs galvą stebėti danguje skrendančius paukščius, ar bėgioti tarp gatvėje slampinėjančių balandžių.

Ir ką tokiais atvejais jie dažniausiai girdi iš savo tėvų – ogi „paskubėk, mes vėluojame“, „ar gali greičiau“, „mes neturime laiko“ ir panašius, laiko stoką ir nuolatinį skubėjimą reiškiančius žodžius. Rytas prasideda žodžiais „paskubėk, mes vėluojame“ – vakaras baigiasi tokiais pat – „paskubėk, laikas miegoti“… O vaikas gyvena nuostabiausiu, tikrąją žmogaus prigimtį atspindinčiu „čia ir dabar“ laiku – kai nieko nėra svarbiau už buvimą čia ir dabar, už gyvenimą čia ir dabar, todėl nuolatinis mūsų skubėjimas ir raginimas skubėti gyventi juos pačius, pamažu užgniaužia vaiko kūrybiškumą, norą stebėti ir smalsauti pasauliu, kartu pasėdamas baimę, kad gražiems, tikriems dalykams ir tikram gyvenimui tiesiog nėra laiko. Daugelis tėvų atsakytų, kad tikrai skuba, tikrai neturi laiko kartu su vaiku valandą laiko stebėti drugelį ant gėlės žiedo. Bet na gal ne valandą, o bent keliolika minučių daugiau tikrai įmanoma atrasti. Galima atsikelti šiek tiek anksčiau, galima susiruošti išvykimui anksčiau ir tą laiko rezervą panaudoti šiems tikriesiems gyvenimo tyrinėjimo užsiėmimams, galiausiai galima pažadėti pusę savaitgalio skirti vien tam ir būtinai tą pažadą ištęsėti. Paklauskite savęs pačių, ar toks nuolatinis skubėjimas jus daro laimingus, ir jei sąžiningai atsakysite, jog ne – nemokinkite taip „praskubėti“ gyvenimo ir savo vaikų

Apie tai kaip ir kur gauti kantrybės ir laiko tokiems atvejams skaitykite „5 būdai treniruoti tėvišką kantrybę.“.

- Nenutraukti vaiko laimės akimirkos. Tėvai labai dažnai net nesusimąstę ir tarsi nieko blogo nenorėdami, o tiesiog iš inercijos, iš tradicijos, galiausiai iš patogumo, nutraukia vaiko veiklą pačioje smagiausioje akimirkoje. Pavyzdžiui, vaikams smagiai bedūkstant ir nejučia priėjus prie smagiausios žaidimo dalies „pagalvių karo“ ar šokinėjimo ant lovos, tėvai liepia baigti siausti ir pataria eiti žaisti „gražiai“. Tą pačią smagiausią, tą pačią nerealiausią akimirką – STOP.

Taip, suprantama, kad kiekvienuose namuose yra skirtingos taisyklės, skirtingos elgesio normos, tačiau ar tikrai sugrius namas, jei bent kartais vaikai nebus sustabdyti tą tikrąją laimės akimirką? Aišku, kad čia nekalbama apie langų daužymą ar kitus pavojingus bei kitiems kenkiančius veiksmus, tokiems dalykams ribos turi būti aiškios ir nekvestionuojamos, tačiau ar tikrai lova sulūš, čiužinio spyruoklės išlįs, pagalvės suplyš, jei vaikai 10 minučių pasiaus ir pasikraus neįkainojamo džiaugsmo ir laimės akimirkų? Ar tikrai vaikas susirgs, jei per patį vandens karo ar šokinėjimo per bangas įkarštį nebus tiesiog negailestingai pasodintas ir „supakuotas“ į rankšluostį, o dar bent 15 minučių krykštaus ir bus laimingas iki debesų, nors ir kalendamas dantimis? Ar tikrai vaikas iškris iš medžio ir susižeis, jei šiandien jis įkops metru aukščiau, nei įkopė vakar (šiuo konkrečiu atveju verta žinoti, jog tiek, kiek vaikas gali užlipti/ įkopti ir pan. niekieno nepadedamas, tiek pat jis gali nulipti niekieno nepadedamas)? Taip, be abejo, kiekvieni tėvai geriausiai pažįsta savo vaikus ir žino, kas jiems geriausia ir kas jiems kenkia, bet prieš stabdydami juos ten, kur dabar jiems yra laimingiausia jų „čia ir dabar“ akimirka, tris kartus pergalvokime, ar tai tik dėl mūsų nepagristų baimių ir tradicijų, ar tikrai dėl objektyvių priežasčių paties vaiko ir jo sveikatos gerovei? Galiausiai, jei tikrai žinote, kad vaikui ar aplinkiniams tai kažkaip gali pakenkti – nenutraukite jo džiaugsmo akimirkos tarsi žaibo kirčiu – įspėkite, kad nors ir suprantate kaip jam smagu ir norėtumėte leisti jam tęsti, bet po minutės/ penkių/ dešimties jam reikės liautis dėl jo paties gerovės. Tegul vaikas turi bent keletą minučių susitaikymui su mintimi ir galimybę likusias minutes „išnaudoti“ maksimaliai. Ar mums patiems būtų smagu, jei linksmoje kompanijoje ypatingai smagiai leidžiant laiką ir niekur neskubant, sutuoktinis iš niekur nieko atsistotų ir pasakytų, dabar pat einam ir važiuojam namo!

Apie jau ūgtelėjusio vaiko veiklos nutraukimą ir pasikvietimą namo iš kiemo rašome „Jokių prieštaravimų ar derybų: pakviestas iš kiemo vaikas pareina namo“.

- Siausti kartu su vaikais. Vasara yra puikus laikas net ir suaugusiems bent trumpam sugrįžti į vaikystę – mažiems, maždaug iki trejų metų vaikams, yra įprasta, kad tėvai ar kiti suaugusieji daug laiko kartu su jais žaidžia ir atlieka kitas veiklas, tačiau kuo vaikai vyresni, tuo rečiau jų tikruose žaidimuose dalyvauja suaugusieji. Iš vienos pusės tai nėra blogai – pirma dėl to, kad ir patiems vaikams dažnai yra smagiau bendraamžių žaidimuose, antra, kad suaugusiems nesikišant, vaikai žaidžia daug kūrybiškiau ir išradingiau, taip lavindami savo kūrybingumą, vaizduotę, fantaziją. Tačiau iš tiesų, reguliarus tėvų žaidimas kartu su vaikais, tegul ir trumpesnis ar kita nei įprastas žaidimas užsiėmimo forma, yra tiesiog būtinas ir gerokai vyresniems vaikams. O tie kartai, kai suaugusysis vaikų paprašytas, arba dar geriau – netikėtai, prisijungia prie tikrų vaikiškų šėlionių, vaikams yra vienos iš ryškiausių vaikystės laimingų prisiminimų akimirkų. Šokinėkite kartu su vaikais batute, laistykitės iš vandens šautuvų, važinėkite drauge riedučiais, spardykite kamuolį ar sukonstruokite piratų laivą – daugybė progų kasdien nustebinti ir pradžiuginti savo ir pažįstamų vaikus, įsiliejant į jų žaidimą ne kaip prižiūrėtojui ar aiškintojui, kaip kažkas turi būti padaryta, o tiesiog kaip lygiateisiam „vaikui“.

Nereikia bijoti atrodyti kvailai vaikų akyse ar prarasti autoritetą – priešingai, vaikai, matydami, kad tas suaugęs žmogus, kuris yra rimtas ir visomis prasmėmis atsakingas už vaiko gyvenimą ir išgyvenimą, tas, dėl kurio vaikas jaučiasi saugus, gali būti dar ir toks linksmas bei pašėlęs, su juo gali būti ne tik saugu, bet ir smagu, jaus tik dar didesnį artumą, pagarbą bei teigiamą nuostabą. Ir jei nesijaudinsite, ką pagalvos vaikai, juo labiau nesijaudinkite, ką pagalvos kiti suaugusieji! Vieni iš jų prisijungs prie jūsų, o tie, kurie neišdrįs ir gėdins – iš tiesų pavydės jūsų laisvės ir mokėjimo kartu su vaikais gyventi čia ir dabar!

Su vasariškiausiais linkėjimais pašėlti bei pabūti laimingiems čia ir dabar kartu su savo vaikais!

Dovilė

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *