Kas ant kito sako, ant savęs pasisako! + Pasimoko gimtosios galbos!

Būna vaikai prasivardžiuoja. Būna lyg ir gražiai kokią etiketę ar epitetą vienas kitam prikabina. Būna piktai draugą, mamą ar tėtį negražiai pavadina. Kaip reaguoti? Apsidžiaugti, suploti rankomis ir ta proga pasimokyti:
– lietuviškų pavardžių sudarymo;
– kur ir kaip gyvena, ką valgo gyvūnai, kuriais prasivardžiuojama;
– kur ir kaip naudojami kiti prasivardžiavimui skirti žodžiai;
– pagal situaciją ir panaudotą žodį dar ko nors pasimokyti 🙂

Kartais vaikai gražiai žaisdami vienas kitą ar save pačius pavadina gyvūnais ar kokiais „sausainėliais”, „gudruolėliais”. Mūsų sūnus gana dažnai kažką pamato ir praneša: „mes delfinų / pingvinų / morkų / pomidorų / kurmių / automobilių / medžių / ………… šeima”. OK. Jei jau šiandien mes tokie, tai pakalbėkim kas yra kas. Kur gyvena? Su kuo gyvena? Ką sako? Ką sako? Kam naudingas? Kam nenaudingas? Jei jau vaikas delfinas, tai jo mama delfinienė, tėtis delfinas, o sesė delfinaitė. Jei vaikas mūsų, o jis yra delfinas, vadinasi ir mes visi, visa šeima delfinai. Jei burokas – visa šeima burokai. Burokas + Burokienė + Burokas + Burokaitė.

Jei kažkas yra storas pomidoras, tai atitinkamai visa šeima „supomidoruojama”. Jei kažkas supykus pavadinamas pvz.: kiaule. Be abejo, visa šeima „sukiaulinama” ir dar pakriuksėti nepraleidžiame progos.

Kokia iš to nauda?

1. Jei vaikas pravardę užkabina gražiuoju, jam tikrai bus labai smagu, kad visa šeima įsitraukė į jo fantazijas ir žaidimus, kad visi gavo po vaidmenį, kad visa šeima yra vienas kumštis, visi drauge kokie pomidorai ar pingvinai bebūtų.

2. Jei vaikas prasivardžiuoja negražiai supykęs, jis savotiškai sutriks kai bus neprieštaraujama jo pykčiui, o sutinkama, kad: „gerai, jei jau taip sakai, bet jei kiaulė aš, o tu mano vaikas, vadinasi ir tu kiaulė, ir visi kiti namiškiai kiaulės”. Toks pripažinimas / sutikimas turėtų savotiškai pralinksminti pikčiurną, gali būti, kad net užmirš jog pyko ir įsitrauks į vaidmenų žaidimą.

3. Toks įsitraukimas į vaidmenis (ar pradžia buvo graži, ar ne), lavina aktorinius vaiko gebėjimus, vaizduotę, nors ir trumpam leidžia įsijausti į vaidmenį.

4. Surengiama puiki pasaulio (gyvūnų, augalų ar daiktų) pažinimo pamokėlė. Čia ir dabar. Tuo momentu, kai natūraliai atsitiko apie kažką pakalbėti, kažką paminėti. Be jokios prievartos, kad „štai dabar sėskis, mes mokysimės”. O tokios natūraliai atsitinkančios pamokos yra pačios efektyviausios ir labiausiai įsimenamos.

Nėra padėties be gražios išeities!

Pabaigai norisi pasidalinti mokytojos pasakojimu apie mokymąsi asmenuoti.

Mokosi vaikai būtąjį dažninį laiką. Eidavau, bėgdavau, skrisdavau…. Mokytoja, kad vaikams būtų lengviau atskirti, paaiškina, jog čia skiriamasis bruožas yra „d” raidė. Paprašo visų vaikų sugalvoti po žodį ir jį išasmenuoti sąsiuvinyje. Eina per klasę ir žiūri kaip kam sekasi. Visiems daugmaž kažkaip sekasi, o vienas išasmenavo štai kaip:

Aš laikrodis
Tu laikrodis
Jis / ji laikrodis

Kai išgirdau ir cypiau ir verkiau iš juoko. Prieš daug metų šitą išgirdau, bet vis prisimenu.

Linksmai Jums pasipravardžiuoti ir tuo pačiu įdomių dalykų išmokti!

P.S. Mes puikiai žinome apie galimybę kitaip sudarinėti moteriškas pavardes, bet mokomės klasikinio varianto ir pasipiktinimų šiuo klausimu nepriimame. Jūs mokykitės kaip norite ar kaip Jūsų šeimoje vadinatės 😉

Leave a Reply

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *