Kas šeimoje dėl visko kaltas? Kaip sutarti ir nesipykti?

Darnus poros santykiai

Barnių, nesklandumų ir nesutarimų būna kone kiekvienuose namuose. Skirtumas tik tas, kaip į tuos barnius reaguojame ir kaip juos sprendžiame.

Nuomonės ar veiksmai gali išsiskirti dėl visko, nuo to, kur padėti miltus, iki to, kuriuo laiku migdyti vaiką. Abu suaugę šeimos nariai turi savo nuomonę beveik visais namų ūkio klausimais. Ir nori, kad būtent jų nuomonė būtų pripažinta teisingiausia, geriausia, tinkamiausia ir taptų praktikuojama.

Ir tai nuostabu. Daugybė skirtingų nuomonių ir galimybių nugyventi kiekvieną dieną yra fantastiškas dalykas!

Tačiau vienuose namuose viskas kažkaip gražiai susitariama, kituose daugiau ar mažiau kovojama, ginčijamasi ir ieškoma kaltų dėl padarytų klaidų ar nepasiteisinusių dalykų. Ką šios šeimos daro skirtingai?

Gražią pasaką apie sutuoktinių santykius radome pas tobulejimoklubas.lt.

„Kaimynystėje gyveno dvi jaunos šeimos. Vienos šeimos kasdienybę nuolatos lydėjo pykčiai, barniai ir nesutarimai. Tuo tarpu kita šeima buvo visiška priešingybė. Atrodė, jog toji šeima spinduliavo ramybe, tyla bei santarve. Kuomet pirmoji šeima labai stipriai susipyko žmona neištvėrusi sako vyrui: “Tu kada nors girdėjai, kad mūsų kaimynai pyktųsi? Ar girdėjai barnius? Ne? Tuomet, nueik pas juos ir sužinok, kaip jiems pavyksta taip taikiai gyventi ir pasakyk man, kokia yra jų laimingo gyvenimo paslaptis…”
Kita dieną vyras nuėjo prie kaimynų namo, pasislėpė ir pro lango tarpelį ėmė stebėti, ką kita šeima daro. Rodos, nieko ypatingo nevyksta – žmona gamina valgyti, vyriškis dirba prie stalo, tačiau staiga suskamba telefonas ir vyriškis pašoka, bėga atsiliepti, tačiau rankos mostu užkliudo dailiai interjerą puošiančią vazą ir ją sudaužo… Vyras skubiai pradeda rinkti į šipulius pabirusios vazos šukes nuo grindų. Tuo tarpu į kambarį, išgirdusi dūžį, atbėga ir žmona. Kaimynas besislėpdamas už lango akylai stebi, kaip pasielgs jo kaimynai. Tačiau į kambarį skubiai atbėgusi žmona atsargiai, nieko nesakydama pritūpė prie savo vyro, apžiūrėjo jo nuo šukių supjaustytas rankas ir pradėjo drauge rinkti šukes. Vyriškis ramiu balsu tarė: “Atleisk mieloji, aš taip skubėjau atsiliepti telefonu, kad nepastebėjau vazos…” Tačiau žmona, dar sykį pažvelgė į jį ir atsakė: “Šią vazą tvarkydama perstačiau, todėl negalėjai žinoti, jog ji čia stovi”. Jie pasibučiavo ir drauge baigė rinkti visas šukes. Kaimynas supratęs, kuo skiriasi ši šeima, grįžo namo ir tarė žmonai: “Jų šeimoje abu pripažįsta klydę, o mūsų šeimoje abu teisūs“.

Aleksandras Chakimovas yra pasakęs ir parašęs – ,,Per ilgus metus sutuoktiniai gyvens akis į akį su mintimis, žodžiais ir vienas kito elgesiu. Tai reiškia, kad jų savęs suvokimas tuo pačiu metu keisis tai į gerąją, tai į blogąją pusę. Ir tik kai jie išmoks vertinti tai, kas amžina bei tinkamai elgtis su tuo, kas laikina, jie supras esmę, kuri suriš jų sielas, nors kūnai ir liks pavaldūs laikui.“. Ši istorija + ši mintis = potencialiai nuostabūs šeimos santykiai.

Štai toks paprastas ir kartu įspūdingas moralas – “Jų šeimoje abu pripažįsta klydę, o mūsų šeimoje abu teisūs“. Kaip pasakytų Šerlochas Holmsas – elementaru, Vatsonai :)

O man šioje vietoje skamba jau su jumis kažkada pasidalinta mintis:

Jei reikia rinktis būti teisiu ar būti geru,
rinkis būti geru ir visada būsi teisus.

Būti geriems, kukliems, atlaidiems ir visuomet žinoti, kad mūsų antroji pusė specialiai nieko blogo nei mums, nei mūsų vaikams, nei namams padaryti nenori, visi nesklandumai atsitinka tiesiog, netyčia, nes toks gyvenimas.

Būkit su meile!

…Linkėjimai dideli,
Vilma

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *