Ko išmoksta mama, užauginusi mažylį iki metų?

Kartais mums, mamoms, atrodo, kad augindamos mažuosius, ypatingai kol jie dar visai kūdikiai, mes nieko negauname ir nieko neišmokstame, tik duodame, duodame, duodame…

Antroji šio teiginio dalis teisinga, pirmoji – toli gražu ne. Tad ko gi mamos išmoksta užauginusios mažylį iki vienerių metų?

Pamoka #1: Suprasti be žodžių. Praėjus vos keliems mėnesiams nuo vaikučio gimimo pradeda kamuoti “kalbėjimo vėjais“ kompleksas. Supranti, kad patiems paprasčiausiems dalykams pasakyti iki šiol vartojai pernelyg daug žodžių, sudėtingų sakinių, įmantrių frazių. O juk pakanka paprasčiausio žvilgsnio! Rankos mosto. Trūktelėti lūpas. Stebėdama kūdikį mokaisi išsiversti be žodžių. Jei esi arti (ne atstumo požiūriu), atidi ir neskubanti, netrunki suprasti, kad kūnas yra šimteriopai iškalbesnis už nesibaigiančius žodžius.

Pamoka #2: Tvardytis. Kai vaikas klykia nuo vienuoliktos vakaro iki šeštos ryto, o dieną “nenulipa“ nuo rankų, norisi bėgti laukais ir slėptis, kad niekas nerastų. Miegoti iki žilos senatvės… Tačiau ir net tada, kai rėkti norisi garsiau už mažylį, o miegas “palaužia“ vos prisėdusią, tik suimi rankomis galvą, nykščiais pamasažuoji smilkinius ir, ramiai šypsodamasi, vėl imi įsirėkusį mažylį – sūpuoji sūpuoji…

Pamoka #3: Kantrybės. Metas pašauti puodą į orkaitę, prisiūti megztinio rankovę, įsijungti italų kalbos pamokėlę per TV, persodinti gėlę, nuvalyti veidrodį vonioje – tiesiog spirgi noru “pajudinti“ užsigulėjusius darbus. Bet jis jau ketvirtį valandos miega įsikibęs į tavo pirštą. Mėgini išsivaduoti – kaipmat atsimerkia. Arba valgo: šaukštelis košės kas dešimt minučių. Kunkuliuoji, lyg koks garų katilas. O jis šypsosi bedante šypsena. Tad įkvepi kuo giliau, išleidi garą pro nosį, patogiau įsitaisai ir atsipalaiduoji suvokusi: viskam savas laikas.

Pamoka #4: Drąsos. Jei anksčiau buvai panaši į katytę, kuri dėl ramybės atleis neteisybę, tai dabar tampi panaši į liūtę. Juk kovoji ne tik už save, bet ir už jį, savo vaiką.

Pamoka #5: Nesavanaudiškumo. Netrukus ima atrodyti, kad prekybos centruose likę tik vaikiško maistelio ir drabužėlių skyriai. Tau nė motais, kad spintoje nėra šilto megztuko, o peršlapę batai atsiklijavo! Beprotiškai brangintus ir niekam neskolintus supermadingus spalvotus karolius (vyro dovana!) nė nemirktelėdama trauki iš skrynelės mažyliui pažaisti – kad tik ilgėliau ant puodo sėdėtų! Naktį nerimstantį įsikėlusi į lovą pati guli ant kraštelio – dar kiek ir iškrisi. Et, numoji ranka. Keisčiausia, esi labiau savimi patenkinta, nei tada, kai visą laiką ir dėmesį galėjai skirti tik sau.

Pamoka #6: Atradimo džiaugsmo. Norėdama geriau pažinti savo pilietį ir sukurti jam kiek įmanoma jaukesnę, saugesnę, mielesnę aplinką, į pasaulį stengiesi žvilgtelti mažylio akimis. Klūpai keturiom, kad suprastum, jog mielas keturkojis augintinis gali būti panašus į arklį, kuris vizgina uodegą. Tavo žvilgsnį prikausto garai, stulpu kylantys iš arbatinuko, besisukantis skalbimo mašinos būgnas, spalvotas dangtelis nuo uogienės. Prisimeni, kaip smagu plėšyti spalvotą popierių ir delnu liesti šaltą lango stiklą… Iki šiol buvę nepastebimi ir nesvarbūs daiktai bei dalykai tampa mažais atradimais ir malonumais.

Pamoka #7: Budrumo. Išsaugoti budrią sąmonę – to įmantriomis pratybomis siekia Budos išpažinėjai. Tau šis stebuklas įvyksta beveik savaime. Kad ir ką veiktum: keptum kotletus, žiūrėtum serialą, plepėtum telefonu su mama ar net miegotum – viena ausimi ir viena akimi visada esi šalia vaiko. Gyveni čia ir dabar plačiai atmerktomis akimis, net kai jos limpa iš nuovargio.

Gerai išmoktų Jums pamokų ir gerų pažymių per egzaminą, bendrakursės! 🙂

P.S. Šios pamokos rastos interneto platybėse, tad jei esate jų autorius arba žinote autorių – laukiame informacijos, būtinai prirašysime pavardę ir padėką 🙂

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *