Kodėl kasdienybė nesiklosto pagal tėvų planus ar norus?

Situacijos kai vaikai nedaro to, ko suaugusieji (ar kiti vaikai) iš jų tikisi, pasitaiko labai labai dažnai – po keliolika, o gal net po keliasdešimt kartų per dieną. Ir tai yra normalu! Sakyčiau, kad būtų didesnis keistumas jei viskas visuomet vyktų taip, kaip kažkam norisi. Maždaug taip – „Aš pagalvojau, + pasakiau ir šventa – TAIP IR BUS“.

Deja, ne – taip paprastai nebus.

Bet įdėjus pastangų, apgalvojus ir truputį pasistengus tikrai galima viską suorganizuoti taip, kad kasdienybė tekėtų beveik sklandžiai ir ramiai, kad tarpusavio supratimo ir geros nuotaikos būtų ženkliai daugiau nei pasimetimo ir suirzimo.

Pradėkime nuo klausimo: „Kodėl kasdienybė nesiklosto pagal mano planą ar norą?“.

Verslo konsultantai norėdami vaizdžiai ir akivaizdžiai iliustruoti kodėl įmonių veiklos nevyksta sklandžiai, užtikrintai, savu laiku, be vadovavimo kiekvienam žingsniui, nuolatinio visko stebėjimo per padidinamąjį stiklą, badymo pirštu ir kontroliavimo, dažnai pasakoja štai tokią pasakėlę:

„Reikėjo atlikti svarbų darbą. Kiekvienas buvo įsitikinęs, kad Kažkas jį padarys.
Bet kas jį galėjo padaryti, bet Niekas jo nepadarė.
Kažkas dėl to labai supyko, kadangi tai buvo Kiekvieno darbas.
Kiekvienas galvojo, kad Bet kas jį galėtų padaryti, bet Niekas nesuprato, už ką Kiekvienas buvo atsakingas. Viskas baigėsi tuo, kad Kiekvienas kaltino Kažką, kad Niekas nepadarė to, ką Bet kas galėjo padaryti.“

Kiekviena šeima, arba kiekvienas „namų ūkis“ turi gana daug panašumų su mikro įmone ir tam, kad namuose viskas vyktų sklandžiai užtikrintai, kad matytume augimą ir progresą visuose kampuose (visose srityse) patartina, liaudiškai tariant, „įvesti aiškumo ir konkretumo“. Pavyzdžiui:

– Kada tvarkomės namuose? Jei tėvai tvarkosi bet kada, kada yra laiko, įkvėpimo ar nuotaikos, kodėl vaikai turėtų elgtis kitaip? Jei tvarkomės vedini įkvėpimo ar kilusio noro, nereikėtų stebėtis, kad vaikui įkvėpimas siurbti kyla kartą per penkerius metus.
– Kas siurbia? Kas iškrausto indaplovę? Kada?
– Ką tiksliai reiškia frazė „laiku paruošti namų darbus“? Ar per pertrauką esančią prieš tą pamoką, kai jau reikės atsiskaityti yra „laiku“?
– Ką reiškia frazė „tvarkingas kambarys“? Mano pačios mama dirba operacinėje ir jos akimis mano namuose turbūt nei karto nėra buvę tvarkinga. Turime pažįstamų, kurių vaikams alergija dulkėms, jiems taip pat mūsų namuose ne pakankamai švaru. Nors, sakyčiau, mes visai normaliai ir švariai gyvenam 🙂
– Ką reiškia frazė „gerai / geriau mokytis“?
– Ką reiškia „susikrauti kuprinę“? Ne kartą teko girdėti tėvus besiskundžiant, kad jų vaikas visas visų pamokų knygas visada nešiojasi kuprinėje, tokių, kurie visada nešiojasi viską ir niekada nieko nepamiršta buvo ir mano pačios klasėje. Ir, jei atvirai, niekaip negaliu pasakyti, kad tai nėra vienas iš galimų „kuprinės susikrovimo“ variantų.
– …
– …

Taigi, norint konkretaus rezultato, reikėtų konkrečiai skirstyti atsakomybes bei konkrečiai formuluoti užduotis.

Nesusipratimai ir nesusikalbėjimai gali kilti ir dėl to, kad vaikas tam tikrų dalykų paprasčiausiai nežino, nemoka, nėra matęs, bandęs, atkreipęs į juos dėmesio.

Net jei tai, ko tikimės iš vaiko yra paprasta ir aišku kaip „du kart du“ – vaikui ne būtinai tai yra paprasta ir aišku. Kartais nesusipratimai ir situacijos būna gana komiški. Pavyzdžiui šią vasarą mums atsitiko dvi tokios situacijos.

– Pirmoji nutiko statant palapinę. Mūsų namų tėtis pagalvojo, kad vaikai nėra miegoję palapinėje, ir, kad būtų smagu visiems pastovyklauti. Taigi, su palapine išsiruošėm. Statom. Tėtis 10-ties metų sūnui duoda labai konkrečius ir tikslius nurodymus, ką padaryti ir kaip padėti, o sūnus nesusigaudo nors tu ką. Ir staiga man „bam“ mintis į galvą, kad mūsų 10-ties metų berniukas turbūt nėra matęs pastatytos gyvos, tikros palapinės!!! Kaip ir aišku, kad nėra miegojęs palapinėje, bet tą faktą, kad jis jos nėra matęs pastatytos ir jau tikrai nėra statęs ir neturi supratimo kaip ją statyti, ir nežino, kad ji prie žemės tvirtinama užkabinant kilputes ir į žemę įsmeigiant kuoliukus iš tiesų sunku suvokti.

Smagu prisiminti ir tai, kad 4-metei damai palapinės statymo metu kilo tokie klausimai: „Ar palapinė bus dviejų aukštų su laiptais?“, „Ar bus durų raktas?“, „Ar bus elektra?“, „Kur bus tualetas?“, „Ar mūsų niekas nepavogs kai miegosim?“. Ir t.t. ir t.t.

View this post on Instagram

Tyliai pravėriau palapinės duris – jie spalvotų sapnų priglausti ⛺🌒💙 Būna pasakom, kad vienas kitą įtakojam, primetam nuomonę, (ap)ribojam, pakreipiam, neleidžiam skleistis, būna šeimos nariai supanašėja vardan bendros darnos, o vėliau vienas kitą kas garsiai, kas mintyse, "kaltina" dėl paaukoto ar neišsipildžiusio gyvenimo, dėl primestos nuomonės ar atsisakytos svajonės. Žiūriu. Jergau, kokie mes skirtingi. Ir net keturvietėje palapinėje tas skirtingumas puikiai telpa ir visu gražumu trykšta: Kakė Makė, Elza su visa komanda, lėlė kūdikis, "kieti" spidometrai, gėlėtas dvigulis guolis. Ir nieko – puikiai sutariam! Žinoma, su realiais ir reguliariais bandymais įtakos zonas perskirstyt 😄🙈 •°• #tent #camping #familytime #familylife #sleep #sleepy #slowlife #slowliving #family #father #colours #sweetdreams #lefemily #dowhatmakesyouhappy #dowhatyoulove #nothingissimple #nothingisordinary #bedroom #summer #vacation #vacationmode #happiness #feelfree #feelhappy #together #feelstrong #kids #morning #saturday #summervibes

A post shared by Vilma.Juskiene (@jievaikai.lt) on

– Antroji situacija buvo dar komiškesnė. Mūsų tėvai turi sodus ir ten augina daržoves, o ir šiaip daržoves mes valgom, tačiau, pasirodo, mūsų vaikai nebuvo valgę viso didelio pomidoro 🙂 žinau, sunku patikėti, bet va taip tiesiog paimti didžiulį pomidorą ir jį visą suvalgyti kandant tarsi obuolį jiems nebuvo tekę. O kai šiemet pabandė, jiems nepavyko. Bando, sukioja, kanda, o pomidoras bėga per rankas, žandus ir varva ant drabužių. Vaikai patys savaime, tiesiog iš niekur nežino, kad pomidorą reikia prakąsti ir neatitraukiant burnos išsiurbti kiek galima daugiau skysčio iš jo vidaus. Priešingai, jie žino, kad siurbti yra nemandagu! 🙂 Beje, ar atkreipėte kada dėmesį, kad vaikai nemoka valgyti ne tik viso didelio pomidoro bet ir viso didelio obuolio, t.y. nemoka gražiai nuvalgyti ir nesupranta kada jau suvalgė ir liko tik graužtukas, o kada dar tik apvalgė, bet nesuvalgė?

Tai, kas akivaizdu, elementaru ir paprasta man, ne būtinai yra akivaizdu ir paprasta kitam. Tai kad aš kažką žinau, moku ar suprantu – visiškai nieko nepasako apie kito, juolab vaiko, žinias, supratimą ar patirtį. Turint reikalą su vaikais privalu būti pasiruošus, kad bet kuris žingsnis ar bet kuris dalykas jiems gali būti visiška naujiena.

Ir pabaigai, verta paminėti tai, kad vaikai labai dažnai viską žino, viską supranta, tačiau neturi įgūdžio. Tai, apie ką kalbu, iliustruoja palyginimas su pvz. kulinarija. Mes galime mintinai išmokti įvairiausius desertų ar kepinių receptus, tačiau kai pabandai viską padaryti realybėje – va ir neišeina 🙁 O jei tik teoriškai mokytumėmės megzti, tapyti, vairuoti, dažyti ir t.t. ir t.t. Tiesa yra tokia, kad be praktikos nieko nebus. Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji tik per praktiką tampa įgudusiais ar bent jau vidutiniais specialistais.

Net jie mums tam tikri dalykai atrodo paprasti ir greitai išmokstami – ne būtinai jie taip atrodo ir vaikams. Laikas, teisė bandyti vėl ir vėl – ir galiausiai vaikams viskas pavyksta!

Tarpusavio supratimo ir džiaugsmo atrasti bei mokytis naujus dalykus linkėdama,
Vilma ♥

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *