Kodėl mamos lygina savo vaikus?

Tėvai, o tiksliau dažniausiai mamos, lygina savo vaikus su kitų mamų vaikais. Lygina pačiais įvairiausiais rakursas ir kampais: aukštesnis, storesnis, lieknesnis, greitesnis, gudresnis, kruopštesnis drąsesnis, draugiškesnis, meniškesnis, logiškesnis, dainingas, išmintingas… Maža to, lygina net tokius dalykus kaip kada apsivertė, atsisėdo, užsiaugino dantį, pradėjo ropoti, vaikščioti, kalbėti, skaičiuoti, skaityti ir t.t. ir t.t.

O jei kurios nors vaikas kažką daro ypatingai vėlai arba nedaro visai (pvz.: nesako eilėraščių), tokia mama mažų mažiausiai privalo garsiai išvardinti sąrašą specialistų, pas kuriuos lankėsi pasikonsultuoti dėl vaiko „nenormalumo“.

Atrodytų mamos rūpinasi vaikų gerove, bet jei pažvelgtume giliau, paaiškėtu, kad ne viskas taip paprasta ir ne viskas su vaikų gerove susiję.

Moterims būdingas kuklumas. Didžiulis. Perdėtas. Visa apimantis. Iš šono gali atrodyti, kad moteris drąsi, pasitiki savimi ir pasauliu (tikrai yra tokių), bet jei tokiai „pasitikinčiai savimi drąsuolei“ užduotumėte kelis kontrolinius klausimus, greičiausiai išgirstume kažką panašaus:
– „Tiesiog buvau tinkamoje vietoje, tinkamu laiku.“
– „Man pasisekė gimti šeimoje, kurie skatino…., todėl man ir pasisekė.“
– „Ištraukiau laimingą bilietą, man gimė nuostabūs vaikai, nereikėjo jų auklėti.“
– „Man taip sekasi, nes vyras geras papuolė ir draugai geri.“
– Ir t.t. ir t.t.

Esmė ta, kad  moterys, nepaisant visų asmeninių pasiekimų, laurus priskiria kažkam, kas nėra jos pačios, t.y. jos garsiai nepasako „Taip, viskas yra nuostabu, nes aš padariau tą, aną…turiu tokią ir tokią savybę“.

1. Viskas gal ir būtų tiesiog taip…. bet gimus vaikui moterims kažkas nutinka, jos būtinai nori rasti gyvenimo prasmę, atsakymus, joms norisi ir pasauliui, ir savo vaikui parodyti – esu NUOSTABI mama. Moteriai staiga prireikia kažkokiu būdu laurus už pasiekimus priskirti ne kam kitam, o būtent sau. Moterys nori būti vertos savo nuostabių vaikų, pateisinti jų lūkesčius, užtikrinti ateitį, atsakyti į klausimus apie gyvenimą. Moteriškas kuklumas garsiai save pagirti niekur nedingsta. Ir tada kažkur giliai ir visai nesąmoningai kyla mintis: „pakankamai gera ir verta savo nuostabių vaikų būsiu tuomet, kai mano vaikai bus nuostabūs“. Arba kitais žodžiais – „pati nuostabiausia mama savo vaikams būsiu tuomet, kai mano vaikai bus patys nuostabiausi“. O vaikų nuostabumas matuojamas kaip? – Ogi vaikus tarpusavyje lyginant.

Yra nemažai mokslinių tyrimų, kurie įrodo, jog tūkstančiai moterų, ypač mamų, giliai savyje nesijaučia pakankamai geros. Jei atsitinka taip, jog ima galvoti esančios geros, užsidegimas + pasitikėjimas tuoj pat dingsta, nes atslenka mintis, jog kuriai nors kitai mamai sekasi geriau… Ir taip be galo.

Todėl mamos savo vaikus lygina. Visom prasmėm. Nuolat. Gausiai.

2. Maža to, mūsų visuomenėje manoma, jog „darbas žmogų puošia“. Kuo daugiau žmogus dirba, o dirbdamas pavargsta, tuo yra geresnis ir už kitus pranašesnis. Ne, deja, visuomenei rezultatas vis dar ne toks svarbus kaip pats gausaus darbo faktas. Žmonės nori būti geri darbuotojai, geri draugai ir kaimynai, bet niekas šiame pasaulyje nieko taip nenori kaip mama būti gera, fantastiška mama. Todėl susitikę mamos puola vardinti savo vaikų lankomus sporto ir meno būrelius, ugdymo namuose pasiekimus, smulkiai pasakoja padarytą pažangą, būtinai pamini kaip sekasi kitiems vaikams kaimynystėje, grupėje ar klasėje..tuomet sunkiai atsidūsta, tikėdamosi, kad jas pagirs už puikų susidorojimą su tokia įtempta dienotvarke, pastebės, jog vardan vaiko buvo padaryta viskas, kas tik įmanoma.

Tiesa ta, kad „darymui“ ir tobulumui ribų nėra, t.y. visuomet atsiras situacijų kur mūsų vaikas nebus „-iausias“, tam moterys sugalvojo priešnuodį, jos aplink save ieško dalykų, kurie sumenkintų kitą ir patvirtintų jų vertę. Todėl dažnai matome mamas ne tik lyginančias vaikus tarpusavyje, bet ir bandančias parodyti, kad kita mama / kitos mamos vaikas yra kiek paprastesnis / prastesnis / menkesnis, o pati mama mažiau daili, prisižiūrėjusi, susitvarkiusi, gabi, mažiau žinanti ir gebanti. Vien ko verti visiems gerai žinomi pasakymai:
– jei dantys išdygsta anksti, greit sugenda, o jei išdygsta vėlai – nesugenda;
– jei pradeda vaikščioti anksti bus kreivos kojos, o mergaitėms pasislinks klubai ir laukia sunkus bei skausmingas gimdymas.

Jei kalbame apie nesutrikusios raidos vaiką, tokie dalykai kaip dantų dygimas ir kūdikio pasirengimas vaikščioti yra labai asmeniški, genetiniai dalykai, niekaip nesusiję nei su mamos meile, nei su gebėjimais, nei su asmeniniu mamos „kažko darymo“ indėliu. Dantys išdygsta tada, kada išdygsta. Bet net ir čia mamos vaikus lygina, viena kitos klausinėja, matuoja, pergyvena, o galiausiai sugalvoja ką pasakyti, kad jos vaikui tarytum kažkuo būtų geriau nei kitam vaikui. Niekas niekada gyvenime neišsiaiškins kodėl (ne)sugedo dantys ar kodėl moteriai sunku gimdyti, bet tuo momentu kalbėdamos mamos būtinai nori kalbą užbaigti mintimi – mano vaikas geresnis ir daro viską geriau ir jo ateitis bus šviesesnė, nes aš esu geresnė mama.

3. Moterys auginančios vaikus jau seniai nėra atskirtos nuo visuomenės, jos turi automobilius, važiuoja į miestą ar parką, neribotai plepa telefonu ar bendrauja internetu, bet neišvengiamai ir labai daug laiko praleidžia vienos namuose su vaiku. Su vaiku žmoniškai nepasikalbėsi. Esi tu viena ir vaikas, kuriuo reikia visapusiškai pasirūpinti. Štai šitaip būnant „vienai“ iš kažkur giliai ateina mintys, jog vienatvės nusipelnėme nes nesame pakankamai geros būti visuomenėje. Konkrečiai taip mamos savo minčių nedėlioja, bet dažnai ir balsu išsprūsta kažkas panašaus į: „aš irgi turiu norų ir poreikių, aš irgi žmogus“, o pasipuošti ir nueiti į koncertą ar teatrą norisi taip, kad apsiverkti gali. Lyg to būtų maža, susitikus su draugais, mamos dažnai kalba tik apie vaikus, kažkas tam duoda pastabą ir mamoms ateina mintis, jog jų smegenys atbuko, jos nebėra pakankamai protingos kalbėti kitomis temomis. Vaizduotė neša tolyn… Esu nepakankamai protinga, bet gera mama būti privalau.

Tam, kad patvirtintų savo gerumą, mamos ir vėl savo vaikus lygina. Visom prasmėm. Nuolat. Gausiai.

4. Gimsta vaikas, gimsta ir kiekvienos motinos baimė. Deja, ne tikėjimas, kad viskas bus gerai, o baimė, kad nenutiktų kas blogo ar nepakankamai gero. Baimė, kad vaiko gyvenimas nebus geriausias, koks tik potencialiai gali būti. Ši baimė didelė ir apima viską. Su ja ateina ir supratimas, kad ne mes, o kažkas kitas, daug didesnis, valdo pasaulį, vienas mirksnis ir viskas gali būti prarasta. Mamos puola desperatiškai lyginti savo vaikus su kitais vaikais tam, jog įsitikintų, kad tas „kažkas didesnis“ yra joms palankus.

Motinos padarytų bet ką, kad jų vaikai būtų sveiki ir laimingi, deja ne jos priima sprendimą ar kontroliuoja situaciją. Viską valdo kažkas kitas. Nematomas. Motinoms nepatinka jaustis bejėgėmis, lygindamos savo vaikus su kitais, jos tarytum imituoja kontrolę ir atsakomybę, sukuria įspūdį sau ir aplinkiniams, kad yra susipažinusios su situacija ir turi įtakos bei galios ją keisti. Bet tai tik imitacija, reikalaujanti daug emocinių pastangų.

Gyvename skubančioje visuomenėje, tiesiog ore tvyro prievolė „kažką daryti“ – ugdyti vaikus, kuo daugiau jiems duoti, kuo daugiau reikalauti, kuo daugiau stebėti ir vaiką, ir aplinką, nepražiopsoti galimybių ir t.t. ir t.t. Būtina rūpintis ne tik vaiko, bet ir savo kaip motinos ir moters nuolatiniu tobulėjimu, kasdien kažką išmokti, sužinoti, nuveikti. Tokia mamų pareiga. O tai, ar nuveikėme pakankamai, matuojame lygindamos save ir savo vaikus.

Kartais susiimame ir nusprendžiame – viskas bus kitaip, bet elgiantis kitaip, į save ir savo vaiką žiūrint kitaip, netrukus pasidaro baisu, apima jausmas, kad esame kitokios, nenormalios, blogos mamos.

Štai toks užburtas ratas, štai taip mamos nuolat konkuruoja tarpusavyje. Šios rungtynės nėra atviros ar akivaizdžios, jos užslaptintos taip gerai, jog net pačios rungtynių dalyvės ne visada sąmoningai suvokia jose dalyvaujančios. O tos, kurios suvokia, greičiausiai to garsiai neprisipažins 🙂

Pradėkime nuo to, kad perskaičiusios šį straipsnį pačios sau tyliai prisipažintume, jog sutikusios kitą mamą įvertiname ją ir jos vaiką: manieras, grožį, stilių, kūno formas, tarpusavio santykius, nuovargio požymius veide… Jei vertinime ją prasčiau už save – palaimingai atsidūstame „aš ..esnė“. Jei randame kažką, ko trokštame sau, pradedame pavydėti, o po to, po truputį kritikuoti ją + aukštinti save (kad ir dėl to, jog vaiko dantys dygsta greičiau).

Atsakėme į klausimą „Kodėl mamos lygina savo vaikus?“.

Į klausimą „Kaip liautis?“ bus atsakyta konferencijoje „Atsakinga tėvystė“.

Mamos, gyvenkime draugiškai!

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *