Mokomės iš tikro atsiprašyti.

Vaiko atsiprasymas

Ką ir kaip daryti, kad vaikas ne tik atsiprašytų, bet ir jaustų kaltę, suprastų / išjaustų šio žodžio prasmę?

Ar pastebėjote, kad žodis „atsiprašau“ kažkada visai neseniai ėmė ir prarado prasmę.

Aha. Va taip. „Atsiprašau“ ir pamiršau. Net nepagalvojau. Nepaanalizavau. Nepajaučiau nei kaltės nei gėdos dėl savo (ne)veiksmo. „Atsiprašau“ – visi atleido, pamiršo, visiems vėl gerai ir visi draugai. 10 min. ir vėl „atsiprašau“…

- Užmyniau kažkam ant kojos – „atsiprašau“.
– Neklausiau tėvų – „atsiprašau“.
– Pamiršau pasikloti lovą – „atsiprašau“.
– Nuskriaudžiau draugą – „atsiprašau“.
– Iš pykčio mečiau ir sulaužiau žaislą – „atsiprašau“
………………….
………………….

Vaikas pasielgė nederamai. Ką mes darome? Ogi liepiame tuoj pat atsiprašyti. Ir vaikas, žinoma, atsiprašo ir vėl viskas kaip niekur nieko. Na, geriausiu atveju, nusiunčiam vaiką į jo kambarį pagalvoti ir kai sugalvos ateiti pasakyti ką sugalvojo. Vaikas pagalvoja, ateina, pasako „atsiprašau“. Valio! Viskas puiku.

Ar tikrai puiku? Ar tikrai vaikas atsiprašo iš širdies? Ar apgalvojo / pajautė ką padarė? Ar yra nusprendęs, kad taip daugiau nedarys (tai nereiškia, kad tikrai nedarys, bet ar bent jau tuo momentu ketina nebedaryti). Žinoma, nereikia vaiko priversti jaustis tokiu kaltu, kad ohohoho..na, kad naktim nemiegotų ir krokodilo ašaras lietų. Kalbame apie normalų pajautimą, kad „pasielgiau negerai“.

Kaip užtikrinti, kad žodis „atsiprašau“ sektų po savo veiksmų apgalvojimo ir pasiryžimo kitą kartą elgtis geriau / apgalvočiau / jautriau kitų atžvilgiu?
1. Esant atsiprašymo vertai situacijai pirmiausia derėtų visiems išsiskirstyti į skirtingas puses / kambarius ir be žodžių bent kelias minutes pabūti tyliai. Prieš tai nepamokslauti, nieko neaiškinti, nieko neklausti ir nieko neliepti. Visos konflikto pusės skirstosi ir pabūna tyliai kelias minutes.
2. Visos pusės vėl susirenka draugėn ir tėvai klausia „prasikaltėlio“: „Kaip tu jauteisi kai tai padarei?“. Juk dažniausiai nederamas elgesys yra susijęs su kažkokia emocija: liūdesiu, pykčiu, pavydu, džiaugsmu (iš dūkimo kartais vaikai kažką sudaužo). Atpažinęs ir įvardinęs emociją vaikas kitą kartą lengviau ją valdys ir prisiims atsakomybę. Be to, supras, kad kažkaip jaustis yra gerai ir galima, tuo tarpu kartu su jausmu sekę veiksmai yra nederami ir netoleruotini (supykus mestas ir sulūžęs žaislas).
3. „Prasikaltėlio“ klausiame, kaip, jo nuomone, jaučiasi nukentėjusioji pusė (brolis, kuriam spyrė ar mama, kurios mylimą vazą sudaužė). Taip vaikas sužino, t.y. pats padaro išvadą ir ją sau garsiai pasako, kad nuo jo veiksmų priklauso kitų žmonių jausmai.
4. „Prasikaltėlio“ klausiame: „jei galėtum laiką atsukti atgal, kaip pasielgtum?“. Tegu sugalvoja ir pasako vieną ar kelis variantus kaip dera elgtis panašiose situacijose. Gal sakys, kad kamuolį spardytų lauke, o ne kambaryje. Su draugo žaislu bus nusiteikęs žaisti atsakingai ir atsargiai.
4. „Prasikaltėlio“ klausiame „ką jis galėtų padaryti, kad nukentėjusioji pusė jaustųsi geriau“. Gal patepti brolio koją tepaliuku, gal nupiešti mamai piešinį ir pakabinti ant šaldytuvo (irgi gražu kai vazos nėra :) ), gal draugui, kurio žaislą sulaužė, padėti jį sutaisyti ar padovanoti kažkokį savo žaislą. Žodžiu vaikas turi pats sugalvoti ir pasiūlyti kompensaciją.
5. Dabar jau laikas ir žodeliui „atsiprašau“.

Vaikas geriausiai mokosi vedamas pavyzdžio, todėl kai patys tėvai pasielgiate netinkamai ir norite atsiprašyti (bent jau mūsų namuose tikrai pasitaiko kai tėvams reikia atsiprašyti vaiko), pirmiausia susakykite viską pagal aukščiau išvardintus punktus, ir tik paskui apkabinkite ir tarkite „atsiprašau“.

Šiltų ir tikrų Jums susitaikymo akimirkų!

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *