Motina Teresė ne kartą minėjo XVI a. gyvenusios Teresės Avilietės „Senstančio žmogaus maldą”.
Paskaičiau pavadinimą ir pagalvojau, jog tai tiems, kas įžengia į pensinį amžių skirta.
Perskaičiau maldą ir supratau, kad senatvė toli gražu ne amžiaus, bet sielos būsena. Ir ji gresia kiekvienam, kuris dedasi turįs daugiau išminties, daugiau patirties ar daugiau žinių. Jei kilo noras kitam patarti – tai pirmasis požymis, jog laikas pradėti kartoti senstančiųjų maldą.
Viešpatie, mes visi juk senstame, prašau Tavęs:
Apsaugok mane senatvėje nuo pagundos kiekviena proga ką nors pasakyti,
Gelbėk mane nuo stiprėjančio noro tvarkyti kitų reikalus,
Išmokyk mane mąstyti, ne spėlioti,
Mokyk mane ištiesti kitam pagalbos ranką, bet ne diktuoti jam,
Apsaugok mane nuo plepėjimo apie gausybę smulkmenų ir
Suteik man polėkio būti sąmoningai.
Išmokyk mane nutylėti savo ligas ir negalavimus –
Jų vis daugėja, ir kiekvienais metais didėja noras apie juos papasakoti,
Pagelbėk man maloniai ir kantriai išklausyti kitų skundus,
Išmokyk mane to išmintingo supratimo, kad ir aš galiu klysti,
Leisk man išlikti vertai kitų meilės,
Pagelbėk man netapti sena niurzga,
Išmokyk mane pastebėti žmonėse patikėtą gerumą ir
Suteik man dovaną apie tai papasakoti kitiems.
Būti jaunos sielos linkime!