Nenorintiems rėkimų – „Kai – Tada“ metodika.

Gincai su vaiku

Pakalbėkime apie tai, kaip su vaikais kalbėti, o ne ant jų rėkti. Tiksliau būtų pasakyti, ir vėl, dar kartą, pakalbėkime apie dar vieną iš šimtotūkstančiųmilijonų metodikų, kaip su vaikais kalbėti, kad susikalbėti ir nei vienam (nei suaugusiam, nei mažam) nepradėti rėkti.

Jau ne kartą sulaukėme klausimų apie tai, ką daryti jei namuose susidariusi tokia situacija kai rėkia vaikas, rėkia mama, rėkia tėtis, močiutė… Jau net nebeaišku kas pirmas ir kodėl pradėjo ir kam derėtų liautis. Kai gauname tokį klausimą, pirmiausia norisi atsakyti: „tiesiog nerėkite“. Bet lengva pasakyti, sunku padaryti. Bet kokiu atveju, visa širdimi tikime, kad situaciją gerinti turėtų tėvai, o ne vaikai. Jie suaugę, protingi, sąmoningi, geba išsikelti tikslą, numatyti veiksmų planą bei juo vadovautis ir t.t. ir t.t.

Jei atvirai, pasitaiko rėkimų ir mūsų namuose. Riktelėjai vieną kartą, kitą kartą vaikas tau atgal, tada vėl tu jam. Tu vaikui žodį, jis tau penkis atgal… Va taip ir prasideda. Viena tokia savaitė ir nebežinai ko griebtis, visi namiškiai suirzę vaikšto. Nieko čia tokio jie kartais pasitaiko riktelti, blogiau jei tai kartojasi ir kartojasi ir kartojasi. Panašiai kaip užkliūti už pvz. slenksčio, jei užkliūni kartą, kitą kartą žinai, kad jis ten ir peržengi, lygiai taip ir su vaiku, rikteli kartą, kitą kartą žinai, kad nieko gero iš to nebus (žiūrint į ilgalaikę, o ne to momento, perspektyvą), galvoji ir ieškai kitų būdų susitarti su vaiku.

Vienas iš tokių susitarimo būdų yra „Kai – Tada“ metodika. Sakoma, kad ji veikia nuo maždaug 2,5 m. iki …………………. amžinai :)

 Pavyzdžiui:
– Kai susitvarkysi žaislus, tada galėsi eiti žiūrėti filmukų.
– Kai išneši šiukšles, tada galėsi pabūti kieme su draugais.
– Kai apsirengsi, tada eisime į kiemą.
– Kai atiduosi draugui mašinėlę, tada galėsi eiti suptis.
– Kai pavalgysi normalaus maisto, tada galėsi mėgautis kakava su sausainiais.
– Kai palaistysi gėles, tada galėsi žaisti kompiuteriu.

Kaip ir visos metodikos, taip ir ši, veikia ne visais atvejais. Bet jei naudojama vietoje, laiku ir taisyklingai – duoda puikių rezultatų.

Naudojantis šiuo bendravimo su vaikais būdu svarbu prisiminti!

1. „Kai – Tada“ metodika skirta kontroliuoti kokia tvarka įgyvendinama įprasta dienos rutina. Tai jokiu būdu nesusiję su jokiais neįprastais prizais, siurprizais ar paskatinimais.

2. „Kai ……..” – yra toks dalykas, pareiga, kurią vaikas dažniausiai tiesiog turi atlikti, tai yra dalis dienos rutinos (susitvarkyti, nusiprausti, paruošti pamokas, išnešti šiukšles, pavalgyti ir t.t.). Tai yra vaiko nemėgstama ir vengiama rutinos dalis, nuo jos vis bandoma išsisukti.

3. „Tada ………“ – yra normalus, kas dieną priklausantis, vaikui įprastas malonumas, t.y. malonioji dienos rutinos dalis (30 min. prie kompiuterio, eiti į kiemą su draugais, eiti į treniruotę, žiūrėti filmuką, vakaro pasaka ir t.t.). Tai jokiu būdu nėra kažkoks prizas už pareigos atlikimą, kurio šiaip normaliai vaikas nebūtų gavęs. Na tarkim visiškai netinkama sakyti „Kai susitvarkysi žaislus, tada važiuosim į McDonaldą“. Nebent buvo iš anksto susitarta, kad šiandien važiuosite. „Tada….“ privalo būti kažkas, kas bet kokiu atveju vaikui tą dieną priklauso ir jokiu būdu negali būti netikėtas, geras, fainas, naujas paskatinimas už privalomų pareigų atlikimą.

4. „Tada“ privalo būti kažkas, ką vaikas iš tikro mėgsta ar ko laukia. Jei tokio dalyko tuo metu / tą dieną nėra, tuomet ši metodika netinka.

5. Jei pasakėte „Kai – Tada“ – vadinasi pasakėte. Kol vaikas nepadarė „Kai“ jokių „Tada“. Vienas kartas, antras, trečias ir vaikas supras, kad esate rimtai nusiteikę bei perpras šį bendravimo būdą. Sakykite normaliu ramiu tonu taip, tarsi apie orą kalbėtumėte, tik žodžiai „Kai – Tada“ turėtų būti kiek aiškiau / pabrėžiant, bet ne garsiau, pasakyti.

6. Pasakėte „Kai – Tada“ ir eikite veikti savo veiklų. Jei stovėsite šalia vaiko į šonus įremtomis rankomis ir spoksosite į jį laukdami kada jis ims vykdyti „Kai“ sulauksite tik pasipriešinimo ir atsikalbinėjimų. Jūs jau pasakėte sąlygą ir lai vaikas renkasi ar darys dabar ar truputį vėliau. Jei atidėlios ir padarius „Kai“ tiesiog bus prapuolęs „Tada“ (draugai iš kiemo jau parėję namo, treniruotė pasibaigusi, filmukai praėję, atėjo 22 val. ir viskas, gesinam šviesą, laiko pasakai nebėra), tai bus tiesiog puiki pamoka apie atsakomybę už savo gyvenimą, malonumus, apie laiko planavimą ir t.t.

7.  „Kai“ nėra tas pats, kas „Jeigu“. Sakyti „Jei susitvarkysi žaislus, tada galėsi eiti žiūrėti filmukų.“ nederėtų, nes žodis „Kai“ reiškia, kad anksčiau ar vėliau darbas bus atliktas, o žodis „Jeigu“ palieka pasirinkimą jo neatlikti. Iš esmės šio metodo tikslas yra užtikrinti, kad vaikas atliktų pirmąją sakinio dalį, t.y. savo pareigas, darbelius. Sakydami „Kai padarysi……“ mes perduodame žinią, kad nėra klausimo „ar bus padaryta“, akivaizdu, kad darbas bus atliktas tik lieka vaiko pasirinkimas laike + motyvacija greičiau padaryti ir bėgti mėgautis malonumais. Sakydami „Jeigu“ leidžiame rinktis nepadaryti ir rizikuojame, kad vaikui pasirinkus nepadaryti bus susierzinimas (vaiko ir tėvų) kai reikės atimti kas dieną priklausančius malonumus. Žodžiu, sakant „Jeigu“ programuojamas konfliktas, kurio mes labiausiai ir norime išvengti.

Gražaus, darnaus ir taikaus Jums buvimo!

P.S. Apie sklandų susikalbėjimą jau esame rašę: „Vaiko paklausta – tėvų galutinai atsakyta“ metodika.“.

Publikuota Delfi grupės portale www.tavovaikas.lt

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *