Padėti vaikui ar leisti „susimauti“?

Mes neturime galių savo vaikams parinkti ir suruošti ateities,
bet galime savo vaikus tinkamai paruošti ateičiai.

Franklin D. Roosvelt

„Duok, įpilsiu tau sulčių. Paklokim lovą (ir kloja mama). Ateik užrišiu batus. Sėsk, tuoj sutepsiu sumuštinį. Gal tau padėti bokštą pastatyti? Ir taip toliau. Ir taip toliau. Norime apsaugoti vaiką nuo nesėkmių, nuo nusivylimo bandyti kai žinome, kad jiems dar tikrai nepavyks. Norime apsaugoti save nuo papildomo darbo, kurį teks nudirbti kai vaikas pats sau tepsis sumuštinį ir pilsis sultis. O iš tikro labiau už viską turėtume norėti, kad vaikas „susimautų“. Ne piktdžiugiškai „cha…tau nepavyko“, bet protingai „tau nepavyko, su tuo susitaikyk, išmok įveikti save ir bandyti vėl kol pavyks.“

Mes kaip tėvai labiausiai už viską norime, kad mūsų vaikams pavyktų, kad jie būtų sėkmingi, laimingi, kad gyvenime išvengtų nusivylimų, nesklandumų. Žiūrėk vaikas kažką daro, o mes tėvai tuo tarpu viską stebime ir stengiamės kaip tik galėdami, kad vaikui pasisektų: patariam, prilaikom, pažiūrim, patraukiam ir galiausiai kai matome, kad to negana ir vaikui vis tiek nepavyks, viską patys padarom teisingai, prieš tai kai vaikas bandydamas užbaigia savo veiksmą neteisingai (prieš tai kai galime konstatuoti faktą, kad vaikui nepavyko) t.y. užbėgam įvykiams už akių ir išgelbėjam vaiką nuo nesėkmės, pvz.: nuo sulčių įpiltų ne į stiklinę, o ant stalo.

Žodžiu, atrodytų normalūs tėvai nori savo vaikams gero, laimės, didžiavimosi savimi, tikėjimo savo jėgomis, žinojimo, kad viskas pavyks ir t.t.

Bet kai vaikai būdami dar labai labai maži nesužino kas yra nesėkmė, jie praranda galimybę mokytis iš klaidų, praranda galimybę išmokti susiimti ir bandyti dar kartą. Žmonės, kurie nepatyrė nesėkmės būdami maži, užaugę nežino, ką daryti kai susiduria su problemomis, jei nėra tikri, kad pavyks, jie nedrįsta bandyti, nerizikuoja.

Leisdami vaikams patirti nesėkmę mokome juos ieškoti išeities iš padėties. Užbėgdami nesėkmei už akių „įkalame“ vaikams žinią, kad gyvenime visose situacijose viskas susiklosto taip, kad visoms dalyvaujančioms pusėms yra gerai (pilant sultis mama pribėgo, sultys stiklinėje, vaikas atsigėrė, stalas švarus, rūbai švarūs) arba, kad visos situacijos išsisprendžia savaime į gerąją pusę – o tai yra netiesa, tai yra didelis melas.

Žmonės, kuriuos mažus tėvai „išgelbėdavo“ nuo nesėkmių, būdami suaugę vengia nemalonių situacijų, jie net nebando kažko, jei yra rizika, kad nepavyks. Tokie žmonės negali vieni savarankiškai priimti sprendimų, nepakelia situacijų, kuriose patys yra atsakingi už save, o jei dar, o tu siaube, ir už kažką kitą. Jie net depresija susirgti rizikuoja kur kas labiau nei tie, kuriems mažiems buvo leista keltis ir vėl griūti milijoną kartų.

Tėvai siekia savo vaiko trumpalaikės laimės neleisdami patirti nesėkmės šiandien, bet pamiršta, kad vaiko gyvenimas šia diena nesibaigia, kad jam dar ilgai reikės būti šiame pasaulyje ir tėčių nebus šalia.

Maža to, jei tėvai vaikams nesudaro tinkamų ir sveikatai bei gyvybei nepavojingų sąlygų pargriūti ar susimauti, vaikai patys susikuria tokias sąlygas. Ir jos būna daug pavojingesnės nei tos, nuo kurių tėvai išgelbėjo.

Zaidimu aisktele

Įdomus dalykas nutiko Kanadoje. Prieš keletą metų Toronte buvo nuspręsta, kad vaikų žaidimo aikštelės yra nesaugios, tad jos buvo pakeistos naujomis. Tačiau netrukus buvo pastebėta, jog vaikai naujose aikštelėse nežaidžia. Paaiškėjo, kad jos nesuteikia pakankamai iššūkių ir yra pernelyg nuobodžios, tad vaikai nejaučia jokio pavojaus jausmo, esančio svarbia žaidimų dalimi. Dėl šios priežasties vaikai ėmė ieškoti pavojų kitose veiklose, pavyzdžiui, laipiodami ant namų stogų. Mėginimas apsaugoti vaikus gali būti toks pat žalingas kaip nepriežiūra, kadangi laisvė (savaime suprantama, ne beribė) moko savarankiškumo, kuris yra būtinas besivystančiai asmenybei.

Ką daryti? Patiems žinoti ir savo vaikams pasakyti, kad klaidos ir nepasisekimai yra normalus kiekvienam kasdien atsitinkantis dalykas. Kiekviena išgyventa, apgalvota ir įveikta nesėkmė padaro mus stipresnius, labiau užsigrūdinusius, atsparesnio charakterio, kūrybiškesnius… Kiekvienas kartas kai po nesėkmės susikaupi, bandai vėl ir tau galiausiai pavyksta ugdo pasitikėjimą savimi savo gabumais, jėgomis. Po kiekvieno karto esi drąsesnis išbandyti kažką, ko dar niekada gyvenime nebandei.

Taigi, ką daryti su nesėkmėmis? (Iš karto bėgame komentarams už akių ir sakome, kad leisti vaikui „susimauti“ tai nereiškia visai jam nepadėti.)

1. Lai rizikavimas bei iššūkis įveikti naujus, dar nepatirtus dalykus tampa šeimos vertybe. Komunikuokite vaikui, kad smagu, įdomu, naudinga, gerai yra išdrįsti pabandyti tai, ko anksčiau nesi bandęs. Pasakokite ką gero galima iš to gauti: kažką sužinoti, patirti, bus linksma, paslaptinga, vyriškas nuotykis… Rodykite patys kaip išbandote kažką naujo. Akcentuokite, kad vat dar neragautas gėrimas, gal dar neišbandytas sviestas, pabandykite į darželį važiuoti naujų, dar neišbandytu keliu, apsipirkti važiuokite į kitą rajoną, į parduotuvę, kurioje dar nebuvote, gal kartu kasdien darysite pritūpimus ir įveiksite tokį iššūkį, gal garsiai pasakosite kaip gaminate savaitgalio pietums dar nebandytą patiekalą iš dar nebandytų produktų, pvz.: kokių smidrų 🙂

2. Praneškite vaikui iš anksto, kad greičiausiai jam nepasiseks ir, kad tai yra normalu. Normalu yra iš pirmo karto nepakankamai gerai pasikloti lovą, negražiai susilankstyti rūbus, neužsirišti batų, nepataikyti iš ąsočio į stiklinę sulčių įsipilti, „kreivai“ susitepti sumuštinį, nepakankamai švariai išsiurbti kambarį ir t.t. Taip ir sakykite: „čia sunkus reikalas, dar turbūt niekam iš pirmo karto nepavyko visiškai teisingai, reikia treniruotis, stengtis, bandyti ir kas kartą pavyks vis geriau ir geriau“. Nuteikite vaiką, kad atkaklus darbas, tikslo siekimas, praktikavimasis duos teigiamų rezultatų ir galiausiai pavyks. Džiaukitės kiekvienu bandymu.

3. Papasakokite apie žinomus žmones, kuriems kažkas pavyko ne iš karto. Gal tėtis darbą mylimą gavo po 10 darbo pokalbių, gal žinote sportininką, kuriam iš pradžių nesisekė, o paskui jis tapo čempionu (pvz.: Rūta pirmą kartą atėjusi į baseiną skendo 🙂 ). Taip pat papasakokite, kas Jums kažkada gyvenime buvo sunku, skaudu, nepavyko, bet susikaupėte ir nugalėjote.

4. Po to kai nesėkmė atsitiko analizuokite kas ir kodėl galėjo būti kitaip. Taip, taip, kai matome, kad vaikui tuoj nepavyks puolame jo gelbėti ir tarsi pagalvėlę pakišti po krentančio „dupce“, bet to geriau nedaryti. Geriausia ką galime padaryti tai po visko aptarti situaciją, paklausti vaiko kaip jis galvoja ką galėjo daryti kitaip, kas galėjo būti kitaip + pridėti savo pastebėjimus bei patarimus. Kalbame maždaug taip: „Čia tikrai didelis iššūkis tau buvo. Sunkus darbelis. Kaip dabar manai, ką kitą kartą darysi kitaip, kad pavyktų geriau?“ Nespręskite visų problemų už savo vaikus, leiskite jiems ieškoti, kurti, modeliuoti, pasitelkti kritinį mastymą, atmintį, leiskite jiems prisiimti atsakomybę už savo veiksmų rezultatus. Jiems tikrai kas kartą pavyks vis geriau ir geriau. Tik leiskit bandyt.

5. Nesikiškite į vaiko pokalbius / žaidimus su kiemo draugais, net ir vyresniais, net jei matote, kad Jūsų vaiką kažkiek skriaudžia (galėsi aptarti situaciją namuose ir pamokyti kaip elgtis pagal punktą 4). Vaikui reikia išmokti pastovėti už save, už savo nuomonę. Jam reikia išmokti vienam jaustis saugiam. Ir bet kuris vaikas yra pajėgus tai padaryti. Gal kurią dieną bus liūdniau, bet greitai išmoks susitarti. O koks pasididžiavimas apims kai išmoks stovėti už save patį pakelta galva! Sako, kad žmogus, kuris negali apsiginti pats, negali apginti ir nieko kito. Mes norėtume, kad mūsų vaikas pats būtų saugus ir kiti šalia jo būtų saugūs.

Ir galiausiai jei Jūsų vaikas buvo pakankamai stiprus (fiziškai ir emociškai) gimti ir tai ištvėrė, jis yra pakankamai stiprus bet kokius šio pasaulio kalnus nuversti 🙂

Linkėdama tvirtos motiniškos ir tėviškos širdies + ilgalaikės perspektyvos matymo,
Vilma ♥

1 komentarasKomentuoti

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *