Vat kiek visokiausių įvairiausių žaidimų namų galima pasidaryti iš to, ką randi namuose.
1. Mokykla Lego žmogučiams iš batų dėžės. Tereikia stogą uždėti.
2. Lėlių namas iš senų nebenaudojamų stalčių.
3-4. Visas tikro vaiko namas iš didelių dėžių.
Variantas kai tai, ką reikia tiesiog išklijuoji ant grindų aprašytas „Tokia, kokios tik fantazija nori, žaidimų aikštelė”.
Pasiraitojam rankoves ir meistraujam!
Šį kartą rašome apie tai, kas svarbiau už taisykles, rutiną, mokslus. Apie tai, kas daro stebuklus, bet apie ką mažai kalbama. Apie tai, kas auginant vaiką lieka kabėti „kažkur ore“, bet jei to kažko ore nepakabinsi gausis graudoka vaikystė.
Tėvystė toks jau dalykas, kad jei tik užsiciklini ties vienu kampu, žiūrėk nukenčia kažkas kitas. Mes tiek daug galvojam „kaip man elgtis situacijoje…?“ arba „ką man daryti, kad vaikas darytų…?“, kad kartais imam ir pamirštam, jog tėvystė yra natūralus ir paprastas dalykas ir nieko specialiai daryti nereikia. Tam, jog kokybiškai būtum su savo vaiku nereikia nei ypatingų metodologijų, nei technikų, nei elgesio modeliavimų.
10 dalykų, kurie auginant vaikus svarbesni už bet kokias metodologijas.
Ką manote apie pykčio priepuolius? Greičiausiai kažką panašaus į tai, kad vaikas juos naudoja nes yra: nepaklusnus, padauža, savanaudis, išlepėlis ir siekia Jumis manipuliuoti. Pykčio priepuoliai yra toks reikalas, kuris suaugusius išmuša iš vėžių, sugadina nuotaiką, iššaukia galvos skausmą, stresą, bejėgiškumą, neviltį…galiausiai atsitinka taip, kad susipyksta tėtis su mama. O tai reiškia, kad viskas šeimos vakaras ar net visa diena, o gal net kelios ateinančios dienos yra sugadintos.
Tačiau iš tikro pykčio priepuoliai (ypač vaikams iki 4 metų) tėra susikaupusių emocijų išliejimas, nežinant kaip kitaip jas iš savęs „išleisti“. Vaikas papulti į pykčio priepuolį nori ne ką labiau nei mes norim tą priepuolį matyti. Taigi norėdami padėti vaikui, o ir sau 🙂 pirmiausia turėtume savo galvose „perjungti mygtuką“, kuris, pamačius pykčio priepuolį, sakytų ne „vaikas nepaklusnus“, o „vaikui reikia pagalbos“.
Vaikams iki trejų metų žaidimas tuo pačiu yra ir „darbas”. Jie mokosi svarbiausių sugebėjimų – vaikščioti, kalbėti, mąstyti, pavalgyti, nusiprausti, apsiauti, apsirengti, prieiti prie žaislo, pasiimti, paskui jį padėti atgal o tai reikalauja daug jėgų ir laiko.
Padėti vaikui galime, skatindami pasitikėjimą savimi ir leisdami įgyti savarankiškumo. Neskubinti, neversti, o sulaukti momento, kai nori pabandyti pats. Būtinai leisti jam tai daryti, eksperimentuoti, juk žinojimas ir įgūdžiai gimsta tik bandymo keliu.
Esam nuostabūs tėvai.
Ir kiekvieną vakarą galim užmigti ramia širdimi, be graužaties, kad kažką padarėm ne taip, nepakankamai, kad suklydom, supykom, nenusišypsojom, nepaskaitėm ar nepažaidėm…
Esam nuostabūs tėvai.
Nereikia vakare prieš miegą sau prižadėti, kad „rytoj tai jau tikrai pažaisiu daug daug“. Geriau pažadėkime sau, kad mūsų vaikai matys tikrus tėvus: linksmus, liūdnus, žaidžiančius, pavargusius, bendraujančius, skiriančius laiko sau, piktus, susikrimtusius, susidomėjusius, susižavėjusius, reikalaujančius, atleidžiančius (sau ir kitiems) ir visada mylinčius. Pažadėkime sau, kad mūsų vaikai žinos, kad žmonės būna visokie, kad būna visokių dienų. Tegu jie pažįsta emocijas, geba jas įvardinti.
Ar kada susimąstėt kodėl reikalingi abu – mama ir tėtis?
Atrodytų viskas labai paprasta: mama tam, kad blynus išmoktum kepti, tėtis, kad plaktuku naudotis. Bet juk šito išmokti galima ir per atostogas pas senelius ar svečiuose pas kaimynus.
Pasirodo, viskas yra daug įdomiau ir prasmingiau:
– tos pačios lyties gimdytojas moko MYLĖTI save ir kitus;
– priešingos lyties gimdytojas moko, kaip BŪTI MYLIMAM ir gauti meilę.
Idėja vakarinei pasakai – pamokai. Juk ne visada norisi skaityti tradicinę knygą.
Tinkama ir mažiems. Mūsų asmeniškai naudojama nuo 4 metų, bet vaikas pats to prašė gerokai anksčiau tik mes kažkaip ilgai nekreipėm dėmesio į prašymą.
Vakarai ilgėja, tamsėja..savotiškai jaukėja..vis labiau apie namus, apie šeimą būnam. Vis dažniau vakarinei pasakai randam laiko. Nes, nežinau kaip Jums, bet mums vasarą sunkokai su pasakom. Grįžtam namo vėliausiai ant kojų nebepastovėdami ir vos ne tarpdury be jokių pasakų užmiega.
Kas galėtų pagalvoti, kad stovėjimas ant vienos kojos yra ypatingai svarbus gebėjimas. Koordinacija. Susikaupimas. Nusiraminimas. Žvilgsnio koncentracija. Ramus kvėpavimas. Ir begalinis pasididžiavimas bei džiaugsmas kai pavyksta.
Net ir suaugęs ne kiekvienas gali ramiai nesiūbuodamas pakeltomis rankomis pastovėti. Vis tos pro šalį bėgančios mintys trukdo ir „verčia iš pusiausvyros”. O pavyksta tik susitelkus „čia ir dabar” į stovėjimą ir nieką kitą.
Kaip linksmai žaidžiant, arba tiesiog kas dieną gyvenant mokyti vaikus loginio mastymo?
Ar kada atkreipėte dėmesį, kad intelekto koeficiento, logikos, matematikos, įvairių gebėjimų ir t.t. testuose būna užduotys, liepiančios sudėlioti įvairias sekas. Gebėjimas dėlioti sekas atspindi tam tikrą smegenų veikimą, loginį mastymą, matematikos supratimą, o ir gebėjimą gyvenime logiškai nuosekliai žingsnis po žingsnio susivokti bei veikti.
Kai būni su savo vaiku, nelabai tie intelekto testai rūpi, bet, kaip ten bebūtų, norisi ugdyti loginį, nuoseklų mastymą.
Kaip to mokytis nesimokant? Žiūrėti aplinkui ir pasakoti, ką matome, klausyti ir kartoti garsus, arba sekas pasidaryti.
Ikimokyklinukui pakanka tokių sekų:
Vaikai tokie jau yra. Daro visko daug ir nori, kad aplinkiniai jų darymų džiaugtųsi daug.
Piešinius piešia kiekvienas. Vieni gražiai, kiti kūrybiškai, treti impulsyviai. Vienų piešiniai realistiški, kitų labiau primena impresionizmą 🙂 bet kiekvienas vaikas tėvams parodyti piešinį neša iškilmingai ir su viltimi, kad jis prilips prie šaldytuvo ar pakibs ant sienos. Aišku, gal ir neblogai, sienų nei tapetuoti, nei dažyti nereikia 🙂 bet jei galvojant praktiškai, tai galimybės išeksponuoti jaunojo dailininko šedevrus yra gana ribotos.
