Kaip girti savo vaikus, kad tai juos motyvuotų ir ateityje būti „šaunuoliu“?

Ką sakote savo vaikams norėdami juos pagirti? Greičiausiai kažką panašaus į: „gerai padarei“, „koks šaunuolis vaikas“, „tu mano gudruolis“, „tau pavyko geriausiai iš visų“, „didžiuojuosi tavimi“ ar pan.

O ar kada susimastėte, kad tokios frazės Jūsų vaiką tuo momentu džiugina, bet visiškai nemotyvuoja? Kodėl? Todėl, kad jos kaip ir apie kažką, bet iš tikro apie nieką ir vaikas iš jų nesužino ką jam ateityje daryti, kad šaunuolis liktų ir toliau. T.y. tokios frazės apibūdina kažkokią tarsi „orinę” savybę (šaunuolis, gudruolis, geriausias), kurią nei gali tobulinti, nei ugdyti, nei rytoj pakartoti, nei dar kažką su ja daryti.

Tad kaip girti savo vaikus, kad tai juos motyvuotų ir ateityje būti „šaunuoliu“?

Skaityti toliau

Kodėl kasdienybė nesiklosto pagal tėvų planus ar norus?

Situacijos kai vaikai nedaro to, ko suaugusieji (ar kiti vaikai) iš jų tikisi, pasitaiko labai labai dažnai – po keliolika, o gal net po keliasdešimt kartų per dieną. Ir tai yra normalu! Sakyčiau, kad būtų didesnis keistumas jei viskas visuomet vyktų taip, kaip kažkam norisi. Maždaug taip – „Aš pagalvojau, + pasakiau ir šventa – TAIP IR BUS”.

Deja, ne – taip paprastai nebus.

Skaityti toliau

Laimingi tėvai – laimingi vaikai!

Laimingi tėvai – laimingi vaikai.
Taip, ir ne atvirkščiai.

Vertinant tėvų ir vaikų laimę susidaro gana paradoksali situacija. Viena didžiausių tėvų laimių yra matyti savo vaikus laimingus. Bet tam, jog matyti vaiką laimingą, jis pirmiausia turi tapti laimingas. O toks tapti jis negali jei tėvai nelaimingi. Užburtas ratas.

Skaityti toliau

Mama, tu šiandien ir vėl gyvenime ko nors nori?

Mama, tu šiandien ir vėl gyvenime ko nors nori? – šią frazę prieš kelerius metus išgirdau iš savo tuomet 6-mečio sūnaus.

Ir tikrai, mamos tarsi žino, kad ir jos nori kažko sau, lyg ir kiti šeimos nariai teoriškai supranta mamos teisę į minutėlę savo malonumui, bet realybė dažnai yra visiškai kitokia. Mama vien nuo minties, kad valandai be priežiūros paliks šeimą ir namus pasijaučia bloga, neatsakinga, nesupratinga, nepakankamai pasiaukojanti, savanaudė, psichologiškai silpna ir t.t. Jei palikimo reikalas gana svarbus, savijauta nėra visai beviltiška, bet jei kalbame apie valandą karštoje kvepiančioje vonioje uždarytomis durimis kai vyras tuo metu žaidžia su 3 vaikais… Neee….mamai šitokių niekų norėti nepridera.

Skaityti toliau

Kas šeimoje dėl visko kaltas? Kaip sutarti ir nesipykti?

Barnių, nesklandumų ir nesutarimų būna kone kiekvienuose namuose. Skirtumas tik tas, kaip į tuos barnius reaguojame ir kaip juos sprendžiame.

Nuomonės ar veiksmai gali išsiskirti dėl visko, nuo to, kur padėti miltus, iki to, kuriuo laiku migdyti vaiką. Abu suaugę šeimos nariai turi savo nuomonę beveik visais namų ūkio klausimais. Ir nori, kad būtent jų nuomonė būtų pripažinta teisingiausia, geriausia, tinkamiausia ir taptų praktikuojama.

Ir tai nuostabu. Daugybė skirtingų nuomonių ir galimybių nugyventi kiekvieną dieną yra fantastiškas dalykas!

Tačiau vienuose namuose viskas kažkaip gražiai susitariama, kituose daugiau ar mažiau kovojama, ginčijamasi ir ieškoma kaltų dėl padarytų klaidų ar nepasiteisinusių dalykų. Ką šios šeimos daro skirtingai?

Skaityti toliau

Duoti vaikui tai, ką jis mėgsta, ar tai, kas jam nauja?

Duoti vaikui tai, ką jis žino, pažįsta ir mėgsta, ar tai, kas jam nematyta, nežinoma ir nauja? – klausimas vertas milijono!

Saugumas ir netikėtumai bei nuotykiai – tai du iš pamatinių kiekvieno žmogaus poreikių. Saugumo poreikį mes gana gerai suprantame ir dažnai netgi perdėtai jį atliepiame. Tokie saugūs, prižiūrėti ir gelbėjami kaip dabar vaikai turbūt nebuvo niekada per žmonijos egzistavimą. Ir lygiai taip, tokie apsaugoti nuo nuotykių ir dėl to pikti bei nelaimingi jie irgi dar niekada nebuvo.

Viskas atsitinka keistai. Iš prigimties ir sielos gelmių kiekvienam žmogui būtinai reikia nuotykių, patyrimų ir atradimų. Nėra naujų patyrimų – žmogus (ir jaunas ir senas) tampa piktas. Bet mes esame taip įpratę viską kontroliuoti, žinoti, numatyti, apskaičiuoti, įvertinti, pasirinkti, užtikrinti…kad atsitikus neplanuotam netikėtumui piktinamės ir nesileidžiame į atradimo bei pažinimo nuotykį. Ne tik patys piktinamės, bet ir vaikus išmokome nesileisti į atradimo nuotykius.

Kaip ugdyti toleranciją kasdien nutinkantiems nenumatytiems ir neapskaičiuotiems netikėtumams?

Skaityti toliau

„Vaiko paklausta – tėvų galutinai atsakyta” metodika.

Vaikas paklausė. Tėvai atsakė neigiamai ir viskas, klausimas uždarytas, jokių zyzimų, derybų, pakartotinių prašymų, pykčių, po to sekančių neklausymų ir t.t.

Kaip Jums toks scenarijus? Beveik kaip iš fantastinio filmo? 🙂 Beieškodami „ko nors gero“ radome metodiką, kuri va taip fantastiškai veikia. Patys šį pokalbio scenarijų naudojam kas kartą, kai vaikai bando zirziančiai derėtis, apsimesti, kad nežino, negirdėjo ir t.t. + šio metodo naudojimas ne tik užkerta kelią nesusišnekėjimui, bet ir ugdo konstruktyvų bendravimą, t.y. ženkliai mažina beprasmių derybų ir šimtotūkstančių klausinėjimų vis to paties klausimo atvejų skaičių + didina tėvų autoritetą ir žodžio stiprumą vaikų akyse.

Skaityti toliau