Priklausomybė kompiuteriui ir ekranui.

Ar normalu, kad vaikus traukia kompiuteris? Ar normalu, kad jie ten – anam pasauly – galėtų praleisti, kad ir visą dieną?

Hmmmm… Tai normalu lygiai tiek, kiek normalu susirgti sloga, gripu ar įsistatyti mėlynę nukritus nuo laiptų.

Normalu – bet nerekomenduotina ir, be abejonės, vengtina, taisytina, gydytina.

Mane stebina ir glumina tėvų neigiantis, aklas ir nesirūpinantis požiūris iš serijos:


– Taigi visi vaikai dabar sulindę į telefonus.
– Nea, be telefono iki jūros nenuvažiuosim.
– O tai ką tam vaikui veikt kol laukia gydytojo?
– Jis nebesugalvoja, ką kito veikti, lipa sienom, tai tegu žaidžia.
– Šiais laikais visi žaidžia ir jei bus atšokęs nuo realybės tai negaus darbo.
– …
– …

Šiuo atveju svarbu suprasti, kad priklausomybė nuo ekrano yra lygiai tokia pati priklausomybė kaip alkoholizmas, narkomanija, azartiniai lošimai, valgymo sutrikimai ir t.t. Jie visi tenkina tuos pačius psichologinius poreikius ir gydomi taip pat – net ne psichologo, o psichoterapeuto ar psichiatro pagalba.

Ir nuo to, kad didelė dalis tėvų tarsi maldą ar mantrą kartoja: „Dabar visi vaikai tokie ir kitaip nebus, dabar tokie laikai.“ – vaiko psichologinės problemos neišsisprendžia ir niekur nedingsta. Deja

Prieš 50 – 60 metų lygiai taip visi šventai tikėjo, kad be „bonkos“ nei karjeros padarysi, nei kažką sutarsi, nei pas gydytoją būsi priimtas. Ir še tau, kad nori – turim ištisą „prarastąją kartą“ ir niekas jau nebesako, kad tai buvo normalu. Kai atsirado pirmieji narkotikai taip pat niekas negalvojo, kad jie pavojingi. Negalvojo iki tol, kol netapo per vėlu. Šiandien pasaulis jau turi patirties ir priklausomybių (nesvarbu kam) nelaiko normaliu ar savaime suprantamu dalyku.

Turbūt esate girdėję, kad tie, kas įnikę į ekranus, vadinami NoLifer’iais, t.y. tokiais, kurie neturi gyvenimo.

Manęs dažnai paklausia apie santykį su vaikais:
– Iš kur tu taip sugalvoji? Iš kur tu žinai? Kaip tau kilo tokia mintis?
– Kad viskas paprasta. Kiekvieno žmogaus nuo 0 iki 150 metų elgesys yra tikslo siekiantis. Kitaip nebūna. – atsakau.

Tad logiškai mąstant. Jei vaikas savo elgesiu siekia kažkokio tikslo. Reikia išsiaiškinti, kokio tikslo jis siekia, o po to galimi keli variantai:
– Parodyti kaip tą patį tikslą galima pasiekti kitais būdais (negyvenant anam pasauly, nerėkiant, nesimušant, nemeluojant, nesislapstant, nekuriant manipuliacijų, nekovojant, nebūnant agresyviu ir t.t.).
– Jei tikslas nėra auginantis (pvz.: tikslas pabėgti nuo realybės), sudominti kokiu kitu tikslu, kuris skatintų asmenybės augimą.

Ir ne, viskas neišsispręs, kažkaip savaime. Kad situacija spręstųsi ir keistųsi – ją reikia spręsti ir keisti. Kitaip nebus

Tad pastebėję, jog mūsų vaikas po truputį linksta į ekraną. Ne šiaip nori pažaisti, bet laukia žaidimo, tempia sutartą laiką ir t.t. – pasidomėjome KODĖL?

Ir štai atsakymas. Vienas garsiausių vokiečių pedagogų psichoterapeutų Wolfgangas Bergmanas teigia, kad nors realus pasaulis daugeliu atžvilgių yra įdomesnis ir įvairesnis už kompiuterinį, dažnai jis tampa skurdus, nes jame trūksta to, ko augančiai kartai reikia norint atsiskleisti: užduočių, vizijų ir pavyzdžių, į kuriuos būtų galima orientuotis, struktūrų, kurios suteiktų paramą, ir žmonių, kurie suteikia globą, vertina, pripažįsta, padrąsina ir stiprina pasitikėjimą. Kuo turtingesnis ir saugesnis yra vaikų gyvenimas, tuo atsparesni jie tampa virtualaus pasaulio vilionėms.

Tie, kas buvo mano seminaruose, žino, kad visuomet pradedu nuo to, kad vaikams reikia: tikro dėmesio, tikrų užduočių, tikro darbo, tikrų pareigų ir kurti tikrą naudą pasauliui ŠIANDIEN. Ne kai užaugs, ne kai baigs universitetą, turės sutuoktinį ir vaikų. ŠIANDIEN.

Mūsų sūnui 10 m. pamatėme pirmus polinkio į ekraną požymius. Ir kaltę dėl to galiu versti tik sau. Juk „pagailėjau“ – mokosi, sportuoja, skaito – negi užversi pareigom ir atsakomybėm.

Pabaigiu šį įrašą ir einu surašysiu, kokias asmenines ir komandines „misijas“ reikia atlikti aplink namus. Žinoma įtrauksiu ir sąlygas, kuriomis jis bus upgreidintas į kitą levelį Apie tai skaitykite „Kokias pareigas bei atsakomybes galėtų turėti paaugliukai ir jau paaugliai?“.

Drąsos atmerkti akis ir pamatyti tai, kas iš tiesų vyksta su Jūsų vaiku, linkėdama,
Vilma ♥

2 KomentaraiKomentuoti

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *