Tiesiog apie gyvenimą su vaikais.

IMG_5930
Nuotrauka apie neplanuotus sustojimus susipažinti su tuo, ką pasiūlo momentas.
 

Gyvenimas su vaikais kitoks, nei be jų, dėl to niekas nesiginčija ir, turbūt, niekada nesiginčys. Bet kažkaip būni, gyveni diena po dienos…diena po dienos, susiformuoja tam tikra rutina ir tarsi nebejauti to skirtumo ir kitoniškumo. Bet išvažiuoji atostogų ir…visu kūnu ir visa siela pajauti koks labai kitoks gyvenimas su vaikais lyginant su gyvenimu be vaikų.

Mes sprendžiame, ką veiksime tą dieną.
O jie sprendžia, ką veiksime tą minutę.

Be proto teisingai situaciją įvardino mūsų namų tėtis Deividas vakarėjant vienai iš mūsų ką tik buvusių atostogų dienų.

Regis, planuoji, dėlioji, skiri laiko ir mažųjų poilsiui, ir miegui, ir maistui, darai pertraukas, randi pasilinksminimų, stabteli išsimaudyti, neskubini greičiau važiuoti toliau, leidi pažaisti smėliu, palaipioti akmenimis ar gėles pauostyti. O jiems to buvimo čia ir dabar kaip negana, taip negana. Na tai kas, kad suplanavome maršrutą dienos kelionei, na tai kas, kad šiuo momentu esame sustoję netinkamoje vietoje pabūti ilgai, na tai kas…na tai kas…na tai kas…dėl daugybės dalykų… Jei čia ir dabar vaikams būti verta ir norisi jie ir būna.

Mes, suaugę pyktelim, o kartu ir žavimės tuo leidimu sau būti ir veikti taip, kaip norisi. Vaikai. Jei negyvena gyvenimo – gyvenimas gyvena juos. Ir jie tame nesipriešinime yra absoliučiai laimingi. Eina, gyvenimas kažką pasiūlo ir jie nesipriešindami sustoja, stotelėje būna tol, kol gyvenimas pasiūlo kažką kito, verto susipažinti ir pažinti.

Na taip, mes, suaugusieji, taip pat judame su siekiu bei tikslu susipažinti ir pažinti, tik skirtumas tas, kad mes renkamės, ką pažinti norime, o ko ne. Renkamės ir kaip giliai norime pažinti, bei kaip ilgai norime toje pažintyje būti. Važiuojam. Apžvalgos aikštelė. Sustojam. Apeinam ratą. Apsidairom. Nufotografuojam ir nusifotografuojam. Dedam pliusą „to do list’e“. Lipam į automobilį ir keliaujam toliau. Pasiklydom. Okatau, kad supykom, susierzinom ir susipykom. Ir net mintis nekyla, kad gyvenimas mus nuvedė ten, kur mums reikėjo pabūti, parodė tą, ką būtent mums verta pamatyti, davė pamoką, kurią skirta išmokti. Burnojam, keiksnojam, net neįkvepiam oro tos vietos, į kurią buvom gyvenimo nukreipti. Lekiam pagal sąrašą. Mažoji atsibudo ir verkšlena, nepatinka jai kelionės vingiuotais kalnų keliukais aukštai virš debesų. Supa, krato, užgula ausis, o ir šiaip kiek galima važiuoti.

Nusiraminam. Dainuojam „Du gaideliai“. Pasiduoti Barboros poreikiui būti linksminamai yra daugiau negu geras sprendimas. Mes trys dainuojam, ji šypsosi, linguoja, sukioja delniukus (saulė virė) ir ploja (mėnesėlis kepė). Kažkaip vėl visi šypsomės, ima juokas. Toks geras, nuoširdus, draugiškas, susitaikymo vieni su kitais, su esama padėtimi, situacija, su tuo, kad kelionėje esame visi drauge, visi kartu, visi skirtingi, vieni nuo kitų priklausomi.

Nebevažiuojam. Stojam pavalgysim. Aš užsispiriu, kad būtinai „toj mėlynoj valgykloj“ (išsirenku vieną iš matomų maitinimo įstaigų). Niekas neprieštarauja jei jau man taip norisi būtent ten. Pasirodo, kad „toj mėlynoj valgykloj“ net nėra meniu su kainomis, bandom aiškintis, sako šiandien yra: tunas, aštuonkojis ir kepsnys. Ai, neškit visko po vieną. Skanu nesvietiškai.

Pavalgom. 1,5 val. kelionė namo atgal per tuos pačius vingiuotus kalnų keliukus. Jau 19 val., numatyto kelionės tikslo taip ir nepasiekėm, liko nedaug, pusvalandis kelio. Tiek to, gal kitais ar dar kitais metais vėl čia lankysimės, tada vėl pabandysim pasiekti tą lankytiną vietą.

Jei šiandien gyvenimas mums paskyrė atvažiuoti tiek – vadinasi tiek.
Jei paskyrė išmokti susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti – vadinasi paskyrė.
Jei paskyrė…esame atviri. Laimingi. Dėkingi.

Štai tokios nuotaikos po atostogų.

Šios akimirkos žavesio Jums!

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *