Vaikas muša tėvus! Kodėl? Ką daryti?

vaikas-musa-tevus

Vaikai  dažnai nesupranta, kad jaučia pyktį, nepasitenkinimą, agresiją ir kitas neigiamas emocijas. Jie ne tik nesupranta ir negali įvardinti, ką jaučia, bet ir nemoka su tuo tvarkytis ir kylančių jausmų valdyti.

Vaikai, kurie linkę mušti bendraamžius, dažnai ranką pakelia ir prieš tėvus. Todėl tiems, kam buvo aktualus straipsnis apie vaikų tarpusavio muštynes dėl negebėjimo dalintis – „Nenoriu dalintis – mušuosi! Ką daryti?“, greičiausiai taip pat aktualus yra ir kitas vaiko muštynių aspektas – kai mažylis ima mušti savo tėvus.

Kodėl mažasis muša tėvus? Kaip reaguoti? Kaip elgtis?

Šis etapas pas visus gali ateiti skirtingu laiku – užsimoti ir trinktelėti mamai ar tėčiui gali ir dviejų nesulaukęs pyplys, ir jau ketvirtus ar net šeštus metus perkopęs priešmokyklinukas – ir tai vėlgi jų nedaro blogais žmonėmis, o tiesiog normaliais jų amžiaus raidos vaikais. Kitas klausimas yra tai, kaip mes, tėvai, išmokysime ir savo pavyzdžiu parodysime, kad to daryti jokiu būdu negalima.

Kad suprastume, kaip tinkamiausia elgtis šioje situacijoje, visų pirma, naudinga suprasti šio mušimosi priežastis. Pas kiekvieną vaiką jos gali būti skirtingos ir gali būti net keleto jų puokštė vienu metu. Dažniausios iš jų būna šios:

- Vaikui trūksta nuoširdaus tėvų dėmesio ir laiko. Vaikui kasdien reikia besąlyginės meilės, dėmesio ir laiko praleistu tik su juo, į šalį bent trumpam nustumiant laukiančius darbus ir netgi mintis apie juos. Jei nėra tokios galimybės, galbūt yra galimybė į tuos darbus įtraukti ir vaiką ir bent taip kurį laiką praleisti kartu. Vaikas nebūtinai pratrūks muštis tą akimirką, kai reikalaus, bet negaus jūsų dėmesio – šis nusivylimas ir pyktis gali kauptis savaičių savaites, kol galiausiai pasireikš visai, atrodytų, nesusijusioje situacijoje. Net jeigu dėmesio negauna iš tėčio, išsilieti jis gali tiesiog ant mamos.

- Vaikas jaučia jį gąsdinančius jausmus ir nemoka jų kontroliuoti. Iškeliavote į darželį, o vakare dėl susikaupusių vaiko emocijų tampate vaiko agresijos taikiniu? Būnant namuose kartu su vaiku į telefono ar kompiuterio ekraną žvelgiate dažniau nei į savo vaiko veidą? Šeimoje atsirado mažesnis brolis/sesuo? Nesusitvardote ir dažnai keliate balsą prieš vaiką? Tai tik maža dalis priežasčių vaikui jausti neigiamus jausmas, dėl kurių jis jaučia baimę, pyktį, nuoskaudą, liūdesį ir pan. ir negeba su jais susidoroti, todėl dar nebrandžios jų smegenys siunčią impulsą gintis nuo jų mušant tą, kuris yra arčiausiai tiek emocine, tiek fizine prasme.

- Vaikas bando savo galimybių ribas. Ribų nustatymo amžius yra tikras iššūkis ne tik vaikams, bet ir tėvams – vaikai gali jas bandyti šimtus kartų ir tik nuo tėvų nuoseklumo jų laikantis priklausys, kada galiausiai ateis tas paskutinis kartas, kai vaikas įsitikins, kad riba yra „geležinė“ ir niekada nepasikeis, todėl nebeverta bandyti jos „nulaužti“.

- Vaikas pats yra mušamas (nebūtinai jūsų pačių). Jei kartas nuo karto naudojate smurtą prieš vaiką – stebėtis, kad jis tą patį daro su jumis, būtų mažų mažiausiai keista. Sakydama smurtą, turiu galvoje net tik skaudų mušimą, bet ir labai dažnai tėvų naudojamus atrodytų visai nekaltus metodus, tokius kaip pliaukštelėjimą per rankas atgal, kai vaikas suduoda jums, papurtymą ir panašius „smulkius“ smurto atvejus. Jie absoliučiai nieko nesiskiria nuo skaudaus vaiko sumušimo diržu, nes vaikui sukelia tas pačias emocijas: pyktį, baimę, gėdą, įniršį, savigailą ir, ne ką mažiau svarbu, parodo vaikui, kad muštis visgi GALIMA! Net jei jūs savo vaiko nei vienu iš minėtų būdų fiziškai neskaudinate, įsitikinkite, ar nėra tokių, kurie tą daro be jūsų – darželyje, būnant su aukle, bendraujant su vyresniais draugais/pusbroliais ir pan.

- Vaikas labai nori gauti kažką, ko jūs neduodate/neleidžiate. Iš dalies, šis punktas gali būti priskirtas ir prie gąsdinančių jausmų, ir prie ribų išbandymo. Kai labai nori ir negauni, apima neproporcingai vaiko amžiui didžiulės emocijos, kurias tikrai ne visada pavyksta suvaldyti. Kita vertus, tai gali būti ir bandymas pasiekti savo – jei mušami nusileisite vaikui ir duosite, ko jis prašo, šiuo būdu jis ir toliau to reikalaus.

Kad ir kokia būtų vaiko mušimosi priežastis, tėvams turėtų būti neginčijamai aišku, jog muštynės negali būti leidžiamos nei dėl vienos iš jų. Atsimenate metodą – leiskite jausmus, bet neleiskite veiksmo? Tai jis čia tinka tiesiog tobulai!  Tai,(Šio metodo ieškokite straipsnyje „Pykčio priepuoliai ir kiti 1,5 – 5 m. amžiaus iššūkiai.“.) Tai kad vaikas reiškia jausmus yra kur kas geriau, nei juos laikytų savyje vien tam, kad įsiteiktų mums, tėvams. Tėvų pareiga padėti suprasti ir nekvestionuojamai įsisavinti, jog visi, net ir patys blogiausi jausmai yra gerai, bet jokiu būdu negalima jų reikšti muštynėmis. Todėl kiekvienas vaiko agresijos išpuolis prieš jus, visų pirma, turėtų būti palydimas šiais žodžiais: „Matau, kaip tu supykęs, bet manęs mušti neleisiu. Man skauda. Žmonių mes nemušame ir neskaudiname“. Šiuos žodžius per visą vaiko „mušimosi“ etapą gali tekti kartoti dešimtis ar net šimtus kartų, bet niekada nereikia liautis to darius – galų gale vaikui tai taps kaip mantra, kurią jis įsisąmonins ir supras.

Bet kad jis tai įsisąmonintų, šis teiginys yra tik pradžia to, ką ištikus mušimosi priepuoliui tėvai turėtų daryti ir kaip elgtis, nes vien to pasakyti tikrai neužteks. Vaikui nereaguojant į kalbas ir toliau mušantis derėtų:

- Pasirūpinkite saugumu: tiek savo, tiek vaiko. Kalba eina ne tik apie fizinį judviejų saugumą, bet ir apie emocinį. Fiziniu saugumu pasirūpinti galite tiesiog stipriai apkabindami vaiką, kad jis negalėtų jūsų sužeisti ir leisti išgyventi užplūdusią emociją jūsų glėbyje sakant: „Matau, kad esi supykęs ir kaip tau sunku, bet muštis negalima. Aš esu šalia, aš tau padėsiu, apkabinsiu tave ir apsaugosiu nuo tavo pykčio mus abu“. Jei vaikas gana stiprus, pastatykite jį sau už nugaros ir rankomis tvirtai apkabinkite. Leiskite vaikui verkti, bet savo žodžiais ir tonu leiskite suprasti, kad suprantate jį, kad padedate jam, bet neleisite fiziškai nukentėti nei jam, nei sau. Tai vaikui suteiks saugumo jausmą, kad viskas su jo emocijomis yra gerai, kad mama/tėtis yra pajėgūs jam padėti ir kad tikrai neleis savęs nuskriausti – apimti emocijų vaikai jus gali mušti tuo pačiu metu jausdami, kad daro negerai ir gailėdami jūsų, todėl tuo pačiu metu pykdami gali jausti ir kaltę. Paleiskite vaiką tuomet, kai jis kiek aprims ar pats ims sakyti, jog tikrai nebemuš. Jei paleidus vaikas ir vėl puola iš naujo – kartokite tą patį žingsnį, kol galiausiai jis tikrai aprims tiek, jog bus galima pasikalbėti ir aptarti situaciją. Labai svarbu, kad šiame pirmajame žingsnyje nepamokslautumėte, nebandytumėte aiškintis priežasčių ar mesti kaltinimų – emocijų įkarštyje tai yra visiškai beprasmiška. Jeigu vaikas labai priešinasi apkabinimui ir jūs žinote, jog jis iš tų vaikų, kuriems įsiaudrinus reikia erdvės – atsistokite kiek atokiau ir sakykite tą patį – jog esate šalia, jog suprantate ir galite jam padėti.

- Neišeikite į kitą kambarį/neuždarykite vaiko atskirai nuo savęs. Atskirdami vaiką nuo savęs ar pabėgdami nuo jo, problemos neišspręsite, o tik pagilinsite: uždarydami vaiką atskirai duosite aiškią žinią: „Mylime tave, tik kai tu geras ir laimingas, kai tu esi toks, tavęs nemylime ir nenorime matyti“. O kai mylima su sąlygomis, tada eilė kitų psichologinių problemų artimoje ir tolimoje vaiko ateityje – garantuota. Patys pabėgdami nuo vaiko padarote tą patį ir dar pridedate didžiulį nesaugumo jausmą – tiek dėl to, jog vaikas supranta, kad jūs patys nepajėgūs susidoroti su šia situacija, todėl ir jam negalėsite padėti, tiek dėl to, jog išauginsite baimę, jog kaskart atsiradus sunkiai kontroliuojamoms jo emocijoms jis gali jus prarasti. Taip palaipsniui jis ims vengti ne tik atlikti veiksmus,bet ir apskritai rodyti emocijas. Vienintelis atvejis, kada jums geriau išeiti į kitą kambarį, yra tada, jei tuo metu taip stipriai pykstate ant savo vaiko, kad negalite jo suprasti ir pajausti empatijos. Tokiu atveju, užuot apkabinus vaiką ir bandžius nuraminti, geriau išeiti į kitą kambarį, prieš tai jį kiek įmanoma ramesniu tonu įspėjus: „Prašau liautis, man skauda. Dabar einu į vonią pasirūpinti savimi, kai sugrįšiu mes pasikalbėsime ir tikiuosi tada tu jau taip nebesielgsi“. Jei visgi labai pykdami bandysite per prievarta apkabinti vaiką, labai tikėtina, jog suspausite jį per stipriai, per grubiai ir vaikui tai atrodys kaip agresija ir smurtas prieš jį. Maža to, galite iš tiesų nesusitvardyti ir pliaukštelėti ar supurtyti. Išėjimas į kitą kambarį nebus geriausias variantas, bet tikrai ne blogiau, nei pratrūkus panaudosite prieš vaiką smurtą.

- Kalbėkitės tik emocijoms nurimus. Kai apkabinus vaiką po kurio laiko jis nurimsta arba kai grįžtate iš kito kambario aprimus tiek jūsų, tiek vaiko emocijoms, laikas rimtam pokalbiui apie tai, kas ką tik įvyko. „Mačiau, kaip buvai supykęs ir įsiutęs, bet manęs mušti neleisiu. Man skaudėjo. Žmonių mes nemušame ir neskaudiname.“.

Vaikai šioje vietoje dažnai tarsi ignoruoja girdimą faktą – kad mušė mamą ir kad taip daryti negalima, jie tuo metu imasi gynybos taktikos ir pradeda vardinti priežastis, kodėl pyko ir kodėl jie teisūs. Tačiau čia irgi nereikia vaiko pertraukinėti ir grąžinti prie mušimosi akimirkos – kaip tik dera jo klausytis ir girdėti jo nuoskaudas bei pykčio priežastis ir nuosekliai aiškinti, o svarbiausia, rodyti savo supratingumą ir prielankumą vaikui: net ir tokioje situacijoje parodę, jog vaiką suprantate, labai greitai grįšite prie pačio mušimosi fakto ir vaikas jau tikrai supras padaręs klaidą. Tačiau čia labai svarbus vienas aspektas, kurį jau paminėjau – GIRDĖKITE, ką sako vaikas ir smulkiai aptarkite visą situaciją, kodėl supyko, kaip tai buvo ar vis dar tebegalima išspręsti, o jei negalima – supratingai aiškinkite, kodėl. Labai dažnai po tokio ilgo pokalbio paaiškės, kad pykčio priežastis būna visai ne ta, apie kurią galvojote, ir vaikas kartais irgi manė ją esant visai kitą, pavyzdžiui:

- Mama, bet tu melagė – žadėjai, kad šiandien kieme galėsiu pabūti ilgiau, o neleidai!
– Suprantu, tu norėjai ilgiau pabūti kieme, bet mes turime važiuoti pas močiutę, tad turėjai grįžti – močiutė susirgo netikėtai ir mes turime nuvežti jai vaistų, pažadu, galėsi kitą dieną pabūti ilgiau.
– Ne, negalėsiu – su manimi niekas nebenorės žaisti, nes prižadėjau būti ir šiandien, o nebuvau, mane dabar visi laikys melagiu ir niekada nenorės žaisti!
– Bet tu tikrai ne melagis – tu negalėjai žinoti, kad močiutė susirgs. Tu pasielgei labai pasiaukojančiai – norėdamas padėti močiutei, atsisakei net savo žaidimų! Kaip galima nenorėti žaisti su tokiu atsakingu ir supratingu berniuku! Aš su tavimi žaisčiau visada!

Šiuo atveju galvotumėte, jog vaikas pyksta, nes negalėjo tiesiog ilgiau pažaisti, o iš tikro, jis bijo likti nesuprastas ir atstumtas draugų. Vaikas matydamas, kad puikiai suprantate situaciją iki smulkmenų, nusiramins, jausis saugus ir tuomet jau galėsite grįžti prie mušimo problemos:

- Bet mes turime pasikalbėti apie tai, kas čia ką tik įvyko – ar matai mano ranką? Man tikrai labai skaudėjo, brangusis… Kad ir koks būni piktas, muštis niekada negalima, tai ne išeitis. Kaip galėtum susitvardyti, kai kitą kartą vėl supyksi?

Didesnis vaikas pats pradės siūlyti variantus – pasakyti žodžiais, giliai kvėpuoti, patrankyti rankas į pagalvę ir t.t. – o jei jis dar per mažas, mažai kalbantis arba nesugalvoja variantų, juos jam pasiūlykite jūs.

Po šios pokalbio dalies, labai tikėtina, seks vaiko atsiprašymas ir apgailestavimo išreiškimas ir čia labai svarbu susilaikyti ir nepasakyti, ką labai dažnai norisi: „Netikiu tavo atsiprašymu, jau tiek kartų atsiprašei, o vis tiek vėl ir vėl taip elgiesi“. Jokiu būdu taip nederėtų sakyti, nes iškart parodote, jog vaiku netikite ir netikite, jog jis mokosi iš savo klaidų, auga, daugiau supranta bei geba vis geriau ir geriau kontroliuoti savo veiksmus. Kai tavimi netikima, nėra prasmės ir geriau elgtis. Net jei nepasakysite šios frazės, nereiškia, kad sekantį kartą jis jau tikrai susitvardys ir išmoks pamoką – galbūt ir ne, tačiau jūsų tikėjimas vaiku ir besąlyginė meilė ilgainiui tikrai duos rezultatų.

Neverskite vaiko jaustis kaltu. Vaikai besąlygiškai mus myli ir galiausiai nurimę jie tikrai gailisi savo poelgio, jaučia kaltę, todėl nederėtų jos dar labiau gilinti priekaištaujant, vėl ir vėl prikišant, pašiepiamai skundžiantis kitiems ir pan. Nuoširdus jūsų pokalbis, aiškus ir tvirtas parodymas, jog jums skaudėjo ir to daryti niekada neleisite, aptarimas, kaip vėl tokiu atveju reikėtų elgtis, yra pakankami būdai išmokyti vaiką empatijos kitam (tame tarpe ir jums) ir valdyti savo emocijas – juk jums ir vaikui kaip tik to ir reikia, o ne graužaties, baimės ir nesaugumo jausmo, kuriuos sukeltų bereikalingi nuolatiniai priekaištai ir buvusios situacijos priminimas.

Pabaigai, dar labai svarbu paminėti, kad nedera vaikui leisti jūsų mušti net kai jis yra visai mažas ir jo kepštelėjimas dar nėra skausmingas – labai dažnai tėvai į tokį mažylio poelgį reaguoja juokdamiesi ar net priima ir leidžia žaisti kaip žaidimą. To niekada nederėtų daryti, nes augant vaikas nesupras, kodėl anksčiau buvo galima, o dabar jau ne – mušimasis, kad ir koks jis švelnus būtų (beje, švelnumą mes visi suprantame skirtingai) neturi būti toleruojamas nuo pat mažumės. Taip ne tik apsaugosite save dėl vėlesnių agresijos išraiškų, bet kartu parodysite ir vaikui, kad ir jis niekada neturi toleruoti jokių muštynių ir leisti pats būti mušamas.

…Linkėjimai,
Dovilė

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *