Žaidžiant žaidimus, leisti vaikui laimėti ar žaisti sąžiningai?

Stalo zaidimas

Kai žiema, šalta, niūru ir tamsu, kai namuose būnam daug ir reikia susigalvoti ką veikti, dažnai susigalvojama kažką žaisti: stalo žaidimus, estafetes, dėliones, estafetes, vaidinimus….ir t.t. ir t.t. Kas ką sugalvoja, tas tą žaidžia. Galėtume lažintis, kad kokie 97 proc. tėvų žaisdami nuolat svarsto dilemą – žaisti sąžiningai ar nusileisti ir leisti vaikui laimėti. Na taip, kartais labiau krypstam į vieną pusę, kartais į kitą, o kitą dieną, žiūrėk, ir vėl mąstai kaip čia dabar geriau pasielgus.

Tad kaip geriau, nusileisti ir leisti vaikui laimėti ar žaisti sąžiningai?

 Visų pirma pradėti reikėtų nuo to, kad žaidimas turi būti sąžiningas. Ką tai reiškia sąžiningas žaidimas?

1. Žaidimas turi atitikti vaiko amžių. Daugybė tėvų, tame tarpe ir mes (deja), perkame per sudėtingus žaidimus ar lavinančias užduotis. Jei instrukcijoje parašyta 8+, o vaikui 6 metai, mes darome vaikui spaudimą, nes užduotis / žaidimas neatitinka jo gabumų. Na taip, kai kurie vaikai, kai kurias užduotis įveikia greičiau, bet tik kai kurie vaikai ir kai kurias užduotis. T.y. ne visi ir ne visas. Jei vaikas puikiai dėlioja Lego, dar nereiškia, kad taip pat fantastiškai iš anksto jam gausis žaisti Alias ar dalyvauti estafetėse. Tad pirmiausia derėtų žaidimą parinkti tokį, kuris vaikui įkandamas (ne tokį, kurį tėvai norėtų, kad vaikas įveiktų), iš tikro nuoširdžiai įkandamas. Jei žaidimas vis dar neįveikiamas, jį mokytis, treniruotis galima, bet treniruotė, susipažinimas, rengimasis tikram žaidimui nėra tas pats, kas tikras žaidimas su nugalėtojais ir pralaimėtojais.

2. Jei žaidimas ne visiškai atitinka vaiko amžių / gebėjimus, jį galima pritaikyti / adaptuoti. Na pavyzdžiui:
– žaidžiant kortomis UNO, vaikui duoti 8 kortas, o tėvams po 16 ir pradėti tokiomis sąlygomis;
– žaidžiant žaidimus kur yra laiko limitas, vaikui duoti daugiau laiko;
– žaidžiant estafetes ar kažkokius judrius žaidimus, didieji daro visko dvigubai.
Iš anksto sutarus „lengvinančias aplinkybes“ ir žaidime jų laikantis žaidimas tampa sąžiningas visų žaidžiančiųjų atžvilgiu.

3. Beveik visus žaidimus, net ir kortomis, galima žaisti komandomis mama + vaikas prieš tėtis + vaikas.  Tokiu atveju komanda tariasi, kuria strategiją, vienas kitą palaiko, motyvuoja, jei reikia paguodžia. Mes šitaip mokomės žaisti „Laivus“. Suskaičiavom, kad sudėjus svorį kilogramais mama + vaikas = tėtis :) taigi žaidžiam xx kg prieš xx kg. Labai lygiavertis žaidimas.

4. Galima rinktis žaidimus, kurių laimėtojas yra atsitiktinis. Tarkime kortomis „Karas“ ir nemažai žaidimų kur reikia ridenti kauliuką ir paeiti tiek, kiek išridenai. Čia jau nieko negali pakeisti, yra, kaip yra.

Kai žaidimas išrinktas, pritaikytas bei adaptuotas visiems dalyvaujantiems, svarbu aptarti ir priminti, kad bus nugalėtojas ir pralaimėtojas, niekas iš anksto nežino kas. Nugalėtoją lems ir įgūdžiai, pastangos, susikaupimas, ir sėkmė (na gal priešininkas netyčia pargrius), žaidžiame draugiškai, po to visi gersime arbatą su sausainiais ir pasveikinsime tos dienos nugalėtoją, o likusiems linkėsime sėkmės bandant kitą kartą.

Tuomet žaidžiame sąžiningai. Nesimaivome, nedejuojame jei pralaimime, nešokinėjame jei laimime (didieji turėtų susiturėti emocijas).

Pasibaigus žaidimui svarbu padėkoti priešininkams už smagiai praleistą laiką, pagirti už tai, kad patobulėjo, pastebėti / pagirti, ką priešininkas darė labai gerai ar geriau nei praėjusį kartą.

Žaidžiant sąžiningai mokomasi būti realiame pasaulyje, suprasti, kad yra veiklų, kuriose esi stiprus ir laimi, yra tokių, kurios nesiseka.Vaikas išsiaiškina savo stipriąsias ir silpnąsias puses, mokosi valdyti emocijas, stengtis, bandyti kitą kartą po nepasisekimo, susiimti ir nesimaivyti po to, kai pasisekė (po pasisekimo dažnai maivomasi, nesusikaupiama ir kitą kartą pralaimima). Jei žaidimas parinktas / adaptuotas teisingai, galimybių laimėti turi visi žaidėjai.

Galiausiai ir tėvams labai sveika atsisakyti globėjo vaidmens, paleisti vaiką, juo pasitikėti ir leisti iš tikro savarankiškai laimėti. Po tokio tikro laimėjimo tėvų džiaugsmas ir pasididžiavimas bus ne ką mažesnis, jei ne didesnis, nei paties vaiko. Apie tai, kodėl svarbu leisti vaikui „susimauti“ ir bandyti vėl rašėme straipsnyje „Padėti vaikui ar leisti „susimauti“?“.

Jei žaidimo metu vaikas dėl kažkokių priežasčių atsisako / nebenori žaisti, geriau viską palikti taip, kaip yra. Tuo momentu, per minutėlę, greičiausiai jo neįkalbėsime nusiraminti, susiimti ir žaisti garbingai, o jei žais pykdamas ir nervuodamasis nieko gero nebus, žaisdamas per prievartą ims nekęsti žaidimo, nepasitikės savo jėgomis ir galimybėmis. Tas pats atsitinka ir tuomet, kai bandoma žaisti tai, kas per sudėtinga pagal amžių ar asmeninius gabumus. Kai sudėtinga truputėlį, viskas gerai, taip kovojama su savimi, peržengiamos asmeninės galimybių ribos. Kai sudėtinga pernelyg, tiesiog įvyksta atmetimo reakcija ir ateina mintis „aš to negaliu, esu nepajėgus, negabus“, ir daugiau niekada nebesinori bandyti.

Linksmų, sąžiningų žaidimų Jums ir tikrų pergalių!

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *