Apie tolerenciją sau ir kitiems kitokiems.

Didžiausia žala jaunam žmogui padaromo tuomet, kai jis
verčiamas labiau vertinti vienmintį, nei kitamintį.
 
– Frydrichas Nyčė –

 

Kelionės. Iš jų turbūt niekada negrįžti toks, koks išvažiavai. Visada grįžti kitoks. Kartais daugiau, kartais mažiau. Bet kitoks.

Būna svarstymų imti vaikus ar palikti pas senelius. Mes už tai, kad imti. Niekur kitur taip neparodysi ir nepaaiškinsi koks visoks būna pasaulis ir kokie visokie žmonės.

Sėdi savo mieste, savo rajone, savo namuose ir jautiesi teisus bei teisingas. Nuvažiuoji į kitą miestą. „Kaip jie taip ten gyvena, kaip rengiasi, kokia jų nuomonė, požiūris, pomėgiai!“. Stebiesi, aikčioji. Jautiesi, kad tavo miestas teisingesnis. Ką ten miestas! Mano rajonas teisingesnis nei rajonas kitam miesto gale. Ir blynus kaimynai kažkaip ne taip kepa ir silkę kitokiuose pataluose valgo. Taip sėdi sau saugiai savo narvelyje ir jautiesi teisus bei teisingas.

Kažkoks paradoksas, bet kitoje šalyje lengviau būti tolerantišku bei atviru kitoniškumui nei kitam savo šalies mieste. Rimtai. Kažkaip lyg kirtus kažkokią simbolinę sieną žmonės, medžiai, žolė, gyvūnai, saulė – visi turi teisę būti kitokie, o čia aplink savus namus turi būti visi tokie kaip aš.

Kita vertus tas kitoniškumas svetur akis bado. Kur eini, ten kitaip. Jautiesi toks ne į temą. Toks iš kito pasaulio. Lipi basom kojom ant žolės ir lyg net ji kažkokia kitokia. Brendi į jūrą ir smėlis vandenyje kažkoks svetimas, nepažįstamas. Rimtai. Bet pabūni kelias dienas, akis pripranta. Tai, kuo siaubėjaisi pirmą dieną, tapo savaime suprantama, net gražu. Pripranti greičiau nei galėtum tikėtis.

Kaži koks jausmas būtų su žinojimu, kad ten, kur esi, liksi ilgam. Mums gera žinoti, kad grįšim. Gera stebėti, kalbėti, sau ir vaikams parodyti, bet grįžti. Būni ir galvoji, jog tam, kad kurtum, galvotum, įsivaizduotum, priimtum, pažvelgtum kitaip, pamatytum save ir savo vaikus tikrus, bet dar nematytus būtina keliauti. Tam, kad grožėtumeisi pasauliu. Visu. Žmonėmis. Visais. Dienomis. Visomis, su saule ir lietumi. Būtinai reikia keliauti. Atverti savo kiemo vartus, atmerkti akis, išplėsti ausis. Pamatyti ir išgirsti kitokią žolę. Kitokį smėlį. Kitokią saulę. Kitokį žmogų. Širdyje susikurti tolerantišką pasaulį. Šalia savęs auginti tolerantišką ir viskam atvirą žmogų.

Šį kartą linkime nuostabaus ir įvairaus pasaulio, tolerancijos sau ir kitiems kitokiems!

Leave a Reply

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *