Ar vaikas jaučiasi mylimas?

Keistas klausimas „Ar vaikas jaučiasi mylimas?”.

Ne, tai ne tas pats klausimas kaip:
– Ar vaikas yra mylimas?
– Ar vaikas žino, jog yra mylimas?
– Ar vaikas supranta, kad yra mylimas?

Klausimas panašus, bet labai kitoks – „Ar vaikas jaučiasi mylimas?”.

Svarbiausias klausimo žodis yra „jaučiasi”, kalbame apie tyrą, absoliutų, neginčijamą, besąlyginį jausmą – „esu mylimas”. Besąlyginį. Esantį tiesiog.

Sunku paaiškinti „jautimąsi mylimu”, tai tarsi žinojimas, jog kai įkvėpsiu oro bus. Oro yra visuomet, apie jį net negalvojame, nesusimąstome. Įkvepiu. Iškvepiu. Įkvepiu. Iškvepiu. Esu laimingas, pailsėjęs, susikaupęs, daug nudirbęs ar liūdnas, pavargęs, nesiseka – oro visuomet yra. Taip kaip su oru turėtų būti ir su meile. Tarsi apie tai negalvoju, bet kiekviena ląstele jaučiu – mane myli.

Tai dar ne viskas. Klausimas dar įdomesnis.

Kalbame ne apie tėvų meilę vaikui, tiksliau ne tik apie ją. Kalbame apie visą meilę iš viso pasaulio, kurią gauna vaikas: tėvų, senelių, giminių, kaimynų, draugų, auklėtojų, mokytojų, sesių, brolių, šuns, katės, angelo, Dievulio, gyvenimo, visatos… Visą visą visiausią meilę kokią tik begalime įsivaizduoti ir suskaičiuoti.

Taigi, ar vaikas jaučiasi mylimas?

Klausimo aprašymas sudėtingokas, o atsakymo patikrinimas lengvas. Viens du ir aišku.

Prisipažįstame, metodo paprastumas ir akivaizdumas nustebino ir sukrėtė. Didelė tikimybė, jog mūsų vaikai nesijaučia mylimi. Jie žino, dėl to galėčiau prisiekti, bet…deja, manau, jog nesijaučia.

Patikrinimo pratimą / užduotį radome beskaitydami Louise Hay pamąstymus ir patarimus. Tai išties pozityvi ir giedra dabar jau 88 metų moteris, kuri daugiau kaip 40 metų paskyrė tam, kad žmonės patys mokytųsi laimės, meilės, pozityvumo, paprastumo, sąmoningumo…

Ne, į vaiko širdį lįsti nereikės. Juo manipuliuoti, klausinėti ar stebėti taip pat ne. Tiesą sakant, vaiko šiam patikrinimui visai nereikės.

Vadovaujamės nuostata, kad vaikai yra mūsų, tėvų, atspindys, jie mokosi iš mūsų netgi to, ko jų nemokome ar net nemanome, jog patys mokam. Juk dažnai pasitaiko kai aplinkiniai sako, jog vaikas paveldėjo tėvų manieras, veido išraiškas, toną, tembrą…na kažką tarsi nematomo bet aiškiai būdingo tėčiui ar mamai. Konkrečiai įvardinti negali, bet iš to kažko akivaizdu kas vaiko tėvai.

Lygiai taip su mylimumo jausmu. Šis jausmas tarytum paveldimas.

Tikrinam.

Einu prie veidrodžio ir…ką matau:
1. Waaaw…esu nuostabus, gražus, talentingas, fantastiškai apsirengęs! (nesvarbu, jog su treningu ar pižama stoviu) Ooooo, kaip šiandien šviečia mano akys! Norisi pasimaivyti, sušokti kokį juokingoką judesiuką – sušoku. Plaukai. Sukeliu. Paleidžiu. Tinka visaip! Nainainai. Galva neplauta – Dievo dovana tokie veido bruožai kai gali „susilaižyt” ir atrodyti fantastiškai. Jei dabar fotografuotų…šypsausi, nesišypsau. Ir taip ir taip gražu. Darom dvi nuotraukas.
2. Paakiai pajuodę. Vis neišsimiegu. Raukšlių jau atsiranda. Velnias, plėmas ant suknelės, nepamiršt plauti padėti. Negaliu žiūrėti kai galva neplauta. Sportuot ir vėl visą savaitę nepavyko išlėkti, o pilvas pūpso. Gal prabėgti? Ai jėgų nėra, blogai miegojau, galvą skauda. Veidas pilkas. Spuogas. Juk spuogai paauglių problema, kodėl vis dar jų turiu? Kojos nedepiliuotos! Siaubas, kaip po namus vaikštau suknele iki kelių kai kojos tokios, einu užsidėsiu kelnes.

Atsistojus priešais veidrodį galimi du pagrindiniai savęs matymo scenarijai. Aprašėme aukščiau. Tai, ką žmogus mato veidrodyje, niekaip nesusiję su tuo, kaip jis atrodo, ką turi ar pan.. Iš esmės veidrodis nieko nerodo, jis tik atspindi…ne, ne atvaizdą. Jis atspindi mintis. Savęs vertinimą. Suvokimą. Besąlyginę meilę sau, t.y. besąlyginį jausmą – jaučiuosi mylimas (savęs ir, natūraliai, visų kitų).

Tie, kas save mato pagal pirmąjį scenarijų – jaučiasi mylimi. Tie, kas pagal antrąjį – ne arba ne visai.

O dabar „siaubingoji” žinia. Vaikas save veidrodyje mato greičiausiai taip, kaip save mato tėvai. Ir mylimas jaučiasi tiek, kiek mylimi jaučiasi jo tėvai.

Ne, ne, ne. Nereikia jokių „o, bet, tačiau…”, jausmas, jog esu mylimas niekaip nesusijęs su vaikyste, patirtomis nuoskaudomis, traumomis, nesusipratimais, mokykla, darbu, sutuoktiniu, pinigais, prakiurusiu vamzdžiu, neišmiegota naktimi, slenkančiais plaukais ar dar kažkuo. Jausmas / tikėjimas, jog šiame pasaulyje esu reikalingas ir mylimas yra absoliutus ir niekaip nesusijęs su jokiais pasiteisinimais, nutikimais, sunkumais, pamokomis ar dar kažkuo, kas nutiko mūsų gyvenimo kelyje.

Šis jausmas, reikia pripažinti, išties geras, nuostabus… Būna tokių momentų. Ne visada.

Gražu ir liūdna, kad mūsų vaikai mylimi jaučiasi tiek, kiek mylimi jaučiamės mes. Vilties teikia tai, jog jaustis mylimu galima išmokti. Tam nereikia kažkuo tapti ar kažko įgyti, tereikia išmokti jaustis. Jausmui reikalinga širdis, kol ji plaka, galime pasistengti jaustis mylimi jei ne dėl savęs, tai dėl to, kad mūsų vaikai mus kopijuodami gyventų jausdamiesi mylimi.

Juk mes visi puikiai žinome. Kaip jautiesi pats, taip ir visas pasaulis tavo atžvilgiu jaučiasi. Pamenat A. Mamontovo dainą?
„a….ja….ja…kaip tiki, taip ir yra
o….joj….joj…joj…įsitikinsi rytoj
hey….hey….hey…kaip žiūri, taip ir matai
na….naj..naj…naj….o aš dainuoju paprastai. „

Ir dar viena Aldutės Vakarės citata, kuri atsako į klausimą ką daryti, kad jaustis mylimu:
,,Kodėl mums tokia svarbi kitų nuomonė? Svarbu žinoti pačiam, kad padarei viską, ką galėjai ir esi patenkintas rezultatu, nes padarei iš širdies. O kitų vertinimas nėra objektyvus, žmonėms atrodo, kad vertina mus, o iš tiesų – jie išsako tik savo paties požiūrį; pesimisto ir optimisto – jis skiriasi iš esmės. Kiek mes iššvaistom energijos galvodami, ką apie mus pagalvos kiti…O jie ir galvoja…o ką daugiau veikti? Tiems, kurie veikia – nėra laiko gilintis į kitų nuomones, jie gilinasi į savo širdį; ieško atsakymų į savo klausimus ir viską randa ten. Tokių darbais – ir džiaugiasi pasaulis.”

Tad kaip jaustis savo vaikams linkime?

Meilės jausmo Jums!