Bet kuriam (normaliam) pasaulio tėvui uždavę klausimą:
– Ar tau patinka tavo vaikas?
Išgirstume atsakymą – „Taip!”
Ir tai būtų pasakyta nuo širdies, be jokio melo ar apgaulės.
O ką išgirstume bet kurio pasaulio vaiko paklausę:
– Ar tu tinki ir patinki savo tėvams?
Kažkas net nedvejodamas atsakytų – „Taip!”
Kažkas užtęstų – „Taaaiiip…bet….kai…”
Kažkas su viltimi susimąstytų – „Turbūt patinkuuu…”
Kažkas pradėtų vardinti – „Patinku jeigu…ir kai…”
Kažkas prisipažintų nepatinkąs savo tėvams.
Kažkas prasmingai tylėtų.
Kažkas…
Atsakymų išgirstume visokių, o tų užtikrintų „Taip!” tikrai ne tiek jau ir daug – deja. Bet kiekviename atsakyme vilties – „O gal patinku?!” – būtų su kaupu.
Neseniai savo facebook paskyroje dalinomės citata apie mokinį, kuris patinka mokytojui ir dėl to jam daug lengviau mokytis (žr. paveikslėlį). Ši citata sulaukė didelio Jūsų palaikymo ir pritarimo.
O kas jei šią citatą perfrazuotume kiek kitaip? Maždaug taip:
Geriausi, laimingiausi, labiausiai bendradarbiauti nusiteikę, empatiškiausi ir t.t. yra tie vaikai,
kuriems patinka jų tėvai ir kurie mano, kad jie patinka savo tėvams.
Dar galima pridurti ir tai, kad vaikai, kurie mano, žino ir net neabejoja, kad jie patinka savo tėvams, lengviau susidraugauja, geriau mokosi, lengviau išgyvena problemas ir nesklandumus, yra tolerantiškesni, atviresni kitokioms nuomonėms ir t.t. ir t.t.
Atrodytų, kad kiekvieno mūsų vaikas žino – jis mums tinka ir patinka. Deja, tikrai ne. Tokie tarytum savaime privalomi žinoti dalykai dažnai yra garsiai nepasakomi, gal būt nujaučiami, bet tikrai ne visuomet neabejotinai žinomi.
Kaip išsiaiškinti ar Jūsų vaikas žino, kad jis Jums patinka? Ogi užduoti vieną labai paprastą klausimą:
– Kaip manai, jei galėčiau iš visų visų visų visų pasaulio berniukų / mergaičių išsirinkti bet kurį vieną, kokį išsirinkčiau?
– Kaip manai, jei galėčiau iš visų visų visų visų pasaulio penkemečių / devynmečių / garbanių / mėlynakių…(ar dar kažkaip įvardinant jei auginamas ne vienas vaikas) berniukų / mergaičių išsirinkti bet kurį vieną, kokį išsirinkčiau?
– Kaip manai, jei galėčiau iš visų visų visų visų pasaulio paauglių išsirinkti bet kurį vieną, kokį išsirinkčiau?
– …
– …
Pirmą kartą išgirdęs šį klausimą vaikas tarsi sustingsta, susimąsto, žiūri su viltimi akyse ir nedrįsta pasakyti, kad tėvai rinktųsi jį. Dažnai vaikas į klausimą atsako klausimu:
– Kokio tu labiausiai norėtum?
– Kokį tu svajotum turėti?
– Ką tas vaikas mokėtų?
– …
– …
O išgirdęs atsakymą:
– Kvailiuk, rinkčiausi tave! Tu mano svajonių berniukas! Tu kvapniausias ir jaukiausias! Apie tokį vaiką visą gyvenimą svajojau! Apsiverkiau iš laimės kai tu gimei ir tave pamačiau! Net nežinau kaip Dievuliui reikės atsidėkoti, kad vieną didžiausių mano svajonių išpildė! Ir tau ačiū, kad pasirinkai mus būti savo tėvais!
…išgirdęs maždaug tokį atsakymą vaikas susigraudina, apsikabina, nubraukia ašarą, nori dar ir dar kartą išgirsti visą šią litaniją. Nori dar ir dar ir dar ir dar kartą išgirsti, kad jis yra toks vaikas, apie kokį jo tėvai visą laiką svajojo, kokio laukė, tikėjosi ir norėjo. Nori dar ir dar išgirsti, kad būtent jis yra tas vienintelis ir labiausiai iš visų patinkantis savo tėvams.
Va taip.
Atrodo elementaru ir akivaizdu. Bet ar tikrai visi savo vaikams esame tai pasakę?
Pasakyti savo vaikui, kad jis Jums tinka ir patinka linkime!