„Baltas melas“ arba ar meluoti norint gero? Kaip dažnai meluojate savo vaikams? II dalis.

Mūsų nuomonė šiuo klausimu gana griežta. Melas yra melas. Ar jis baltas, žalias, raudonas, rožinis, geltonas…jis yra melas, todėl jo reikia vengti visais įmanomais būdais ir priemonėmis.

„Baltą melą“ pateisintume tik kaip labai trumpalaikę ir laikiną bendravimo priemonę kai Jums tėvams, būtinai reikia laiko situacijos apgalvojimui ir sugalvojimui kaip gražiai bei švelniai paaiškinti padėtį. Kai tik sugalvojate (per kuo trumpesnį laiką) iš karto melą ištaisote pasakydami tiesą.

Žavėdamiesi ir grožėdamiesi absoliučiai viskuo, ką daro vaikas rizikuojate įsitaisyti tokias problemas:

– Vaikas augs galvodamas, kad jam viskas nuostabiai idealiai gaunasi iš pirmo karto ir neįgis supratimo, kad kartais tam, kad kažkas pavyktų, reikia stengtis, treniruotis ir bandyti kelis kartus. Nežinos, kad tame, jog nepavyko nėra nieko blogo, kad pavyks kitą kartą.
– Vaikas augs galvodamas, kad yra talentingas bet kame, ko tik imasi. Jis nežinos, kad yra dalykų, kurie jam sekasi prastai ir, kad tai yra visiškai normalu.
– Vaikas neišmoks adekvačiai, protingai ir ramiai reaguoti į kritiką bei daryti iš to sekančias išvadas. Nemokės tobulėti atsižvelgdamas į išsakytas pastabas.
– Vaikais galvos, kad pasaulis žavėsis bet kuo, ką tik jis padarys. Ir koks jam bus stresas kai paaiškės, kad taip nebus.
– Vaikas neišmoks atskirti ir pasirinkti savo gyvenimo kelio, t.y. neįgis įgūdžio matyti ir jausti kur yra jo stipriosios pusės.

Turbūt ir mes ir Jūs galėtumėte sugalvoti dar bent kelis neigiamus „balto melo“ aspektus.

Tad kaip išsisukti iš padėties neįžeidžiant vaiko?

Jei manote, kad vaikui šį kartą nepavyko, taip ir sakykite. Pvz.: „Šį kartą man patinka ne taip labai, kaip praeitą savaitę. Tada man labiau patiko nes… (kamuolį laikei ir metei teisingai, piešdamas neprabraukei pro šoną bei aiškiai išdėliojai formas…), o šį kartą nelabai patinka nes….“.

Nepamirškite pridurti ir to, kad skirtingiems žmonėms, gražu ir patinka skirtingi dalykai. Pvz.: Vaikas mėgsta kotletus, tėtis cepelinus, o mama blynelius. Gal tėtis labai mėgsta cepelinus, o vaikas jų visai nevalgo. Mama gamino, stengėsi, o vaikas nevalgo. Ir tai yra normalu. Kas vienam žmogui patinka, nebūtinai patinka ir kitam. Galite pakalbėti apie mėgstamas spalvas. Juk visiems labiausiai patinka skirtingos.

Jei vaikas pvz. piešia nemažai kartu peržiūrėkite piešinius, aptarkite kas patinka, o kas ne, kas gražu, o kas nelabai. Motyvuotai paaiškinkite kodėl. Išsirinkite sau labiausiai patikusį ir pakabinkite ant šaldytuvo ar įdėkite į rėmelius. Gal net seneliams padovanosite? Esame tikri, kad tinkamai viską pateikus vaikas visai neįsižeis dėl pagrįstos kritikos ir nepraras motyvacijos bandyti bei tobulėti.

Arba jei pvz.: piešti sekasi tikrai prastokai, galima kalbėti maždaug taip: „Šį kartą man patinka labiau, nei praėjusį (bet tai nereiškia, kad man jau yra gražu), nes labiau pasistengei nepraspalvoti pro šoną, teisingoje vietoje nupiešei akis ir t.t.“ + Paaiškinkite vaikui, kad yra veiklų, kurios jam sekasi labai gerai ir iš karto, pvz: labai stiprus ir puikiai karstosi, gražiai nešvepluodamas kalba ar pan., o yra veiklų, kurios taip iš karto labai gerai nesigauna, bet reikia bandyti, treniruotis, stengtis ir kas kartą bus vis geriau ir geriau. Raskite pavyzdžių kur ir jums ar kitiems suaugusiems reikia treniruočių (gal bėgiojate, ilginate distancijas ir siekiate vieną dieną nubėgti visą maratoną).

Žodžiu, labai rekomenduojame negirti tuščiai, be reikalo, ypač tuomet, kai tikrai nėra už ką girti, o priešingai, norėtųsi papeikti. Juk vaikas išeis į darželį / mokyklą ir suvokimas, kad kitiems kažkas gaunasi geriau + mokytoja tuos kitus garsiai pagiria gali trenkti kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tokiu atveju arba pasaulį vaikas ims laikyti labai priešišku ir nedraugišku jam, arba praras pasitikėjimą tėvais, bet ims tikėti pasauliu (o to, mes tikrai nenorime).

Dar vienas „baltas melas“, kuriam jau visiškai griežtai sakome „NE“ yra tokio pobūdžio:
– Einant pas gydytoją / dantistą sakome, kad nieko nedarys ir neskaudės.
– Atsikelia vaikas iš ryto, verkia, kad nenori į darželį, mes sakome, kad neis (turime galvoje, kad dar 2 val. neis ir norime, kad tuo metu nusiramintų, atsipalaiduotų, pavalgytų), o vėliau išvežame ir paliekame + tikimės, kad vaikas tikės, jog atvažiuosime jo paimti sutartu laiku ir nepaliksime ten per amžius.
– Duodame gerti vaistus ir sakome, kad nieko, greit prarysi, net nepajausi, kad neskanu. Nors puikiai žinome, kad vaistai kartūs.
– Išvežame vaiką savaitgaliui pas senelius ir sakome, kad mums reikia padirbti, nors iš tikro važiuosime į sodybą su draugais.
– …

Tokiais atvejais rekomenduotume sakyti tiesą + paaiškinti kodėl reikalinga nemaloni procedūra ir kada ji baigsis. Kodėl tėvams reikia važiuoti be vaiko (suaugusių reikalai, nori pabūti dviese ir turi tam teisę, o kitą kartą važiuosite visi kartu ar pan.) Taip, bus ašarų ir graudžių žvilgsnių. Tiesiog kai Jums bus sunku ištarti tiesą pagalvokite apie tai, koks graudus ir nusivylimo kupinas bus vaiko žvilgsnis kai tiesa išaiškės (pvz. pas dantistą skaudės).

Išmonės Jums diplomatiškai išsakant kritiką ir tvirtybės pateikiant neišvengiamą tiesą!

P.S. Straipsnio I dalis čia…

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *