Žiema jau įpusėjo, o mes štai prisiruošėm panagrinėti problemą kai vaikas išėjęs į lauką prašosi panešamas. Ne, ne vos pradėjęs vaikščioti, bet maždaug dvimetis (plius / minus). Mamos dainas dainuoja, eilėraščius sako, motyvuoja, strateguoja, kalba, tariasi… išeina į lauką, keli žingsniai ir „opapa”.
Tokią problemą laiške dar prieš Kalėdas laiške išsakė ir patarimo klausė Kristina, kurios mergaitei 1 m. 7 mėn. Su šia problema gyvena mano sesuo, kurios mergaitei 1 m. 8 mėn. Ir sesers brolienė, kurios dama susidūrė su šia problema pernai būdama 2 m. 2 mėn. Va kokios damos – nuo mažų dienų nori būti ant rankų nešiojamos 🙂 Bandome analizuoti kodėl.
Visų pirma, tokią bėdelę turinčių prašytume pagalvoti ir prisiminti kada tiksliai vaikas nustojo vaikščioti ir ėmė prašytis panešamas.
Gal Jūsų vaikas dar net nebuvo pradėjęs vaikščioti? Gal važinėjo vežimėlyje ar stumdomame dviratuke? Atvažiuodavote, iškeldavote truputį pasivaikščioti aplink smėlio dėžę ar supynes, o iki kito kiemo ar už namo pervažiuodavote transporto priemonėje. Jei atvejis šis – siūlome treniruotis po truputėlį, pratintis ir palaipsniui ilginti distancijas. Treniruojantis, kai mažasis pavargsta eiti, nebūtina pulti jo kelti ir nešti, galima pasiūlyti nutempimo ar nustūmimo iki namų paslaugą. Taip po truputėlį, po truputėlį bus įveiktos vis ilgesnės distancijos. Paradoksalu, bet pasitaiko kad kojytės būna pavargusios eiti, bet turi pakankamai jėgų parke iki automobilio bėgti lenktynių arba nuspardyti konkorežį ar akmenuką. Kartais tereikia apsidairyti aplinkui ir pasiūlyti alternatyvą pabodusiam ėjimui. Apie tai, kaip „įdiegti” vaikui tuo metu reikiamas savybes, šiuo atveju norą eiti, esame rašę straipsnyje „Pilnos kišenės drąsos, batai vikrumo, delnai kruopštumo, burna gerų žodžių, galva gudrumo…”. Žinoma, jei eita buvo daug, galimas ir tikro pavargimo su poreikiu panešti atvejis.
Jei anksčiau vaikas noriai ir su nuotaika vaikščiodavo, bet staiga liovėsi ir ėmė prašytis panešamas – kuo tiksliau prisiminkite kada ir gal problemos sprendimas bus vienas iš šių:
1. Nepatogi avalynė ir apranga. Net jei mums atrodo, kad nieko čia tokio, žiemą lauke būna mažai ir bus gerai, svarbu šilta. Visai ne nieko tokio. Mažam vaikui nepatogu ir sunku. Pamenat eilėraštį:
Mamyte man jau gėdaIr juokiasi vaikai.
Mane lyg pupų pėdą,
Skaron tu įsukai. Skara, kepurė, paltas,
Megztiniai keturi.
Ir stoviu kaip įkaltas
Aš kiemo vidurį. Nepakeliu aš kojų,
Nepasuku galvos.
Per kiemą aš ropoju,
Lyg meškinas, vos, vos… Aš noriu palakstyti,
Ir vaikščioti greičiau.
Mažiau skarų mamyte,
Kad būtų man šilčiau!
Gali būti, kad vaikas prirengtas kaip svogūnėlis tiek sluoksnių, kad iš tiesų nepajuda ir nepaeina. O gali būti, kad mažam žmogučiui apranga per sunki. Batai mažoms pėdutėms per sunkūs ar per dideli. Taip, batai kainuoja nemažai, todėl tėveliai kartais juos nuperka didesnius, jog vidury žiemos kitų pirkti nereikėtų, o gal net kitiems metams užtektų. Lygiai taip neretai ir kombinezonas dydžiu didesnis apvelkamas – kad būtų ir kitiems metams. Vyresnis ir stipresnis fiziškai vaikas tokią „naštą” paneša, o ramesnio, lėtesnio būdo ir smulkesnio sudėjimo žmogučiui ta vienu dydžiu per didelė našta ar keliais šimtais gramų sunkesni batai iš tikro nepanešami.
Net jei vasara, per didelės basutės ar sandalai gali lemti tai, jog vaikas atsisakys eiti ir prašysis panešamas.
Mano sesei ir jos brolienei damoms nupirkus kitus, lengvučius ir tikslaus dydžio batus problema išsisprendė 🙂
2. Vaikas bijo. Maži, vos prakutę piliečiai susigalvoja visokiausių baimių, kurių įsikimba ir tvirtai laikosi. Pvz.: lauke išsigando lietaus, vėjo, garsiai trinktelėjusių durų, kaimynų berniuko pro šoną riedučiais praskriejusio, pargriuvo, paslydo, užsigavo, sušlapo, buvo per tamsu ar per šviesu, nužingsniavo tolėliau ir nebematė mamos stovinčios už automobilio… Begalė bėdų dvimetį gali kieme ištikti. Ištinka bėda, o tada ką daryti? Mamą apsikabinti, tvirtai laikyti ir nepaleisti – lauke vaikštinėti ant jos rankų 🙂 Jei galite prisiminti „kažką tokio”, kas galimai lėmė Jūsų vaiko baimę vaikščioti kieme, gal padės tai, kad vaiką ne nešite, o vesitės už rankos, t.y. tikrai neprapulsite, saugosite, būsite šalia.
Jei vaikas prisimena išgąsdinusį atvejį, galima apie tai pasikalbėti, nuraminti, pamodeliuoti kaip viskas tokiose situacijose būna, aptarti kaip dera elgtis ir t.t. Taip, mažutėlis dar mažutis, bet tikrai labai gudrus ir imlus informacijai. Reikės laiko, kantrybės kol vėl įsidrąsins paleisti tėvų ranką ir bėgs tyrinėti kiemo. Panašiai būna su besimokančiais vaikščioti metinukais – pargriūna, užsigauna ir kelis mėnesius net nebando žingsnio žengti, tėvai drąsina, vaikas klykia – turi praeiti laiko ir pasimiršti nuoskauda.
3. Vaikas užsiožiavo, užsispyrė ir tiesiog nori būti nešiojamas (nors vis tiek dažniausiai būna tam priežastis, kurios mes neprisimenam, nesugalvojam ir „nurašom ožiukui”). Šiuo, kaip ir prieš tai buvusiu atveju, turės praeiti laiko, ožiukas pasimirš, vaikas paaugs, labiau pasauliu susidomės, pavasaris ateis ir nulėks paskui drugelius 🙂 Galima bandyti pasikalbėti, dar būnant namuose susitarti, kad nešamas nebus, jei neis keliausite namo.
Ne visada gali logiškai ir argumentuotai su dvimečiu susitarti, tad iki kol susitarsit teks taikytis, kad einate tik arti namų, jei lauke šalta, o pilietis stovi kaip įkaltas – baigti pasivaikščiojimą ir keliauti namo. Gal supratęs, kad tėvai nemeluoja: neini = lauke nebūni, žaidi namuose, apsigalvos ir ims vaikščioti?
Jei mažajam jau yra 2,5 metų, galima bandyti tartis naudojant „kai – tada metodiką”.
O gal Jūsų vaikas „tiesiog tokio augimo” ir geriausia, ką galite padaryti, tai nusipirkti mini vežimėlį. Tokio amžiaus kaimynų vaikai laksto patys, o Jūsų linksmai po kiemą lakstys pusmečiu ar net metais vėliau. Tikrai lakstys! 🙂
Tiesių Jums kelių ir stiprių kojyčių!