Jei vaikas jaučiasi nepakankamas: nedrįsta ar, priešingai, išsišoka.

Šiuo straipsniu, tikiu, atsakysiu į daugybės skaitytojų dviejų rūšių klausimus. Mums rašote ir klausiate išties nemažai – ačiū 🙂 Turbūt dažniausiai tie klausimai vienaip ar kitaip susiję su vaiko saviverte, savęs suvokimu, supratimu bei vertinimu santykyje su kitais.

Jei Jūsų namuose būna situacijų, panašių į šias:

– vaikas visai nemoka pralaimėti, ne natūraliai ir normaliai nuliūsta, bet pergyvena situaciją iš esmės tarsi pasaulio pabaigą, pralaimėjęs tampa ypatingai liūdnas, piktas ar agresyvus;
– vaikas nedrįsta, iš akių aiškiai matosi, jog nori, siūlant pagalbą, padrąsinimą, jis atsisako, apsimeta nebenorįs ar tiesiog „įsikimba” į savo baimę ir nei iš vietos;
– vaikas nori visko, ką turi kiti, dar geriau jei tai, ką turi jis yra nors šiek tiek geriau, gražiau, ryškiau, naujau…;
– vaikas neišnaudoja visų savo gebėjimų, tarsi stengiasi, viską daro, bet ne iki galo, vis kažko pritrūksta, vis pasiduoda;
– iš kitokių aplinkybių matyti, jog vaikui trūksta pasitikėjimo savimi ar priešingai, pasitikėjimas savimi yra rėksmingas, perdėtas, per didelis.

kviečiame skaityti toliau…

Tokių vaikų tėvai išties stengiasi, kalba, rodo, aiškina, būna net ir pabara praradę kantrybę, bet niekas neveikia. Kartais atrodo, kad kas kartą situacija tik paaštrėja ir pagilėja. Kiekvienas bandymas susitarti ar paaiškinti pasibaigia dar akivaizdesniu ir labiau išreikštu „nepageidaujamų” savybių dominavimu.

Ir nereikia, neverta kalbėti apie tai, kas vaikui skaudu. Kalbėdami ir mokydami tik druskos ant žaizdos pabarstom, o tokiu būdu žaizda niekada neužgis.

Ką daryti?

Konkrečiai su TA situacija nieko nedaryti. Nekalbėti. Nepastebėti. Nenagrinėti. Neparodyti. Neužfiksuoti. Nemokyti. Nepatarinėti. Neguosti. Nedrąsinti. Neįtikinėti. Ir t.t.

Bet yra būdas paveikti vaiko mintis. Jis nėra greitas. Nėra ir lėtas (uf 🙂 ). Išties teigiamus ir džiuginančius rezultatus galima pamatyti jau po savaitės, o po mėnesio rezultatai tikrai beveik garantuoti. Žinoma, būna sunkesnių ir unikalių atvejų, visko būna. Bet standartiškai jau po mėnesio kiekvienas vaikas turėtų tapti gerokai laimingesnis ir labiau savimi pasitikintis. Beje, šis metodas tinka ir suaugusiems, t.y. suaugusiems jį reikėtų šiek tiek papildyti, bet metodas iš esmės lieka tas pats.

Jums reikės:
– Savęs;
– Vaiko;
– 5-10 min. per dieną kiekvieną dieną.

Jūsų tikslas su savo vaiku aptarti / išvardinti žemiau parašytus punktus. Tai galite daryti prausdamiesi, važiuodami automobiliu, ruošdami maistą, džiaustydami skalbinius, eidami pasivaikščioti, žodžiu, bet kada.

1. Aš linkiu kitiems laimės. Reikia sugalvoti 3-5 žmones ar gyvūnus, kuriems vaikas linki laimės, meilės, gėrio, pasisekimo, greičio, protingumo, kruopštumo, dailumo ar pan. Pvz.:
– Mamai linkiu, kad visi namuose klausytų ir neatsikalbinėtų.
– Tėčiui linkiu, kad darbe sektųsi ir nepavargtų.
– Močiutei su seneliu linkiu, kad pagaliau ateitų lietus ir agurkus darže palaistytų.
– Draugui Benui linkiu, kad greitai bėgioti išmoktų (jei Benas vis atsilieka nuo draugų).
– Monikai linkiu gerai sudainuoti „Dainų dainelės” konkurse.
– Sesei linkiu, kad nebeliūdėtų ir neverktų kai eina į darželį.
– Draugui Tomui linkiu greičiau pasveikti nuo gripo.
Nereikia nieko sudėtingo ar įmantraus, palinkėjimai turėtų būti nuoširdūs, tikri, padiktuoti tos konkrečios dienos situacijų ir nutikimų. Žinoma, jei artimoje aplinkoje yra didesnių problemų ar ligų, galima siųsti rimtesnius linkėjimus. Jei šį savaitgalį vaikas dalyvaus Unicef vaikų bėgime, galima skurstantiems vaikams palinkėti augti sveikiems, sotiems ir tvirtiems. Svarbiausia, kad palinkėjimai atlieptų vaiko širdį, suvokimą, tos dienos situaciją. Neverta keturmečiui ar septynmečiui pasakoti apie karo pabėgėlius, prievartavimų aukas ar badą.

2. Atsiprašau ir atleidžiu. Reikėtų sugalvoti 1-3 žmones kuriems norėtųsi pasakyti „atsiprašau” ir iš kurių „atsiprašau” norėtųsi išgirsti. Vaikas šiuos atsiprašymus turėtų įvardinti iš abiejų pusių. Pvz.:
– Mama, atsiprašau tavęs, kad neklausiau ir rėkiau parduotuvėje. Mama, atleidžiu tau, kad liepei anksti eiti miegoti kai kiti vaikai dar žaidė kieme.
– Lukai, atsiprašau, kad aplaisčiau tave vandeniu. Lukai, atleidžiu tau, kad nepriėmei kartu dėlioti dėlionės.
– Sese, atsiprašau, kad paslėpiau tavo meškiną. Atleidžiu už tai, kad sutepei mano sąsiuvinį.
Jei vaikas jau šiek tiek didesnis (8 metai ir daugiau), galima pabandyti įsivaizduoti ir atvirkštinį atsiprašymą bei atleidimą. Jei sektume aukščiau esančius pavyzdžius, įsivaizdavimas atrodytų taip:
– Vaikas užsimerkia ir įsivaizduoja mamą sakant: „Atleidžiu tau, kad neklausei ir rėkei parduotuvėje. Atsiprašau, kad liepiau eiti miegoti kai kiti vaikai dar žaidė kieme.”

3. Esu dėkingas. Norima pajusti dėkingumą už tai, ką turiu, kuo tapau ir koks esu iš prigimties.
3.1. Esu dėkingas už tai, ką turiu. Vaikas sugalvoja 3-5 dalykus už kuriuos yra dėkingas. Šie dalykai kas dieną gali kisti priklausomai nuo to, kokia yra diena, o kai kurie gali kartotis kelias dienas iš eilės, mėnesį ar net metus. Pvz.:
– Ačiū / esu dėkingas,kad šiandien švietė saulė ir visą vakarą galėjom žaisti lauke.
– Ačiū / esu dėkingas, kad važiuojam atostogų.
– Ačiū / esu dėkingas, kad turiu mamą, tėtį, sesę, brolį, draugų, namus ir t.t.
– Ačiū / esu dėkingas, kad uždavė nedaug namų darbų.
– Ačiū / esu dėkingas, kad šiandien vakarienei mano mėgstamiausi kotletai.
3.2. Esu dėkingas už tai, kuo tapau. Vaikas sugalvoja 3-5 dalykus, kuriuos džiaugiasi išmokęs / pasiekęs.
– Ačiū / esu dėkingas, kad išmokau greitai bėgioti.
– Ačiū / esu dėkingas, kad vis gražiau spalvinu.
– Ačiū / esu dėkingas, kad gerai pasiruošiau anglų kalbos kontroliniui ir gavau 10.
– Ačiū / esu dėkingas, kad sumušiau savo paties ar komandos plaukimo rekordą.
– Ačiū / esu dėkingas, kad išmokau pats susitepti sumuštinį.
– Ačiū / esu dėkingas, kad išmokau pats ryte apsirengti ir pasikloti lovą.
– Ačiū / esu dėkingas, kad išmokau pats nusiprausti ir išsiplauti galvą.
– Ačiū / esu dėkingas, kad išmokau groti gitara.
– Ačiū / esu dėkingas už tai, kad man o graži rašysena.
3.3. Esu dėkingas už tai, koks esu iš prigimties. Vaikas sugalvoja kelis pagyrimus, komplimentus sau už tai, koks yra iš prigimties.
– Ačiū / esu dėkingas, kad mano gražūs plaukai.
– Ačiū / esu dėkingas už tai, kad turiu gerą klausą.
– Ačiū / esu dėkingas už tai, kad mano didelės akys.
– Ačiū / esu dėkingas už gražią šypseną.
Dėl šio punkto gali kilti klausimų ir diskusijų, bet kiekvienas žmogus privalo save pamilti ir pasijusti gražus iki tol, kol būdamas paauglys ims jaustis negražus, nedailus, nepatrauklus ir t.t. Šios dėkingumo dalies nevalia pamiršti net jei atrodo, jog tai tik tušti plepalai ir pasigyrimai.

Vaikams šiuos dalykus sugalvoti ir garsiai įvardinti sunku, todėl iš pradžių kalba ir ant kelio užveda tėvai, po truputį, po kelių dienų ar poros savaičių vaikas pats pradės kalbėti, vardinti, galvoti. Pats vaikas pradės savo širdyje ieškoti tų, kuriems linki laimės, gėrio, pradės suvokti, kad klysta ir jis, ir kiti, kad visi yra verti atleidimo ir supratimo. Galiausiai vaikas pradės vertinti save ne tik pagal šią dieną, jis pradės suvokti save kaip kažką, kas iki šios dienos nuėjo ilgą, gražų ir sėkmingą kelią. Maža to, pamatys, jog kai kurie dalykai mums visiems yra duoti kaip dovana, o kitus pasiekiame ir sukuriame savo darbu.

Tarsi garsiai neįvardijant, bet vis tiek ateis suvokimas, jog ne viskas būna iš karto, visko reikia išmokti ir pasiekti, o tiesiog duotybių yra ne tiek jau ir daug, jos išlieka tos pačios, nekinta (paskutinis dėkingumo punktas). Tuo tarpu mūsų visų asmeniniai kasdieniai, maži ir, regis, nereikšmingi pasiekimai atsitinka kas dieną. Kas dieną mes žingsnis po žingsnio judam tolyn. Augam. Gražėjam. Gudrėjam.

Mes esame nuostabūs! Tuo patikėjus atsitinka tiesiog palaiminga ramuma kai nereikia rungtyniauti, lygiuotis, graužtis, nedrįsti ar slėptis. Ne, apatija neatsitinka, atsitinka gerumas būti šiandien, mokytis ir tobulėti. Atsitinka ne tik džiaugsmas dėl savęs, bet ir dėl kito. Betikslį rungtyniavimą pakeičia tikėjimas, jog pavyks visiems. Lengva išgyventi nepasisekimus kai žinai kiek kartų prieš tai pavyko ir kiek kartų pavyks po to.

Vaikui tampa tiesiog gera ir ramu būti.

Linkime jaustis nuostabiais, ypatingais, vertais, mokančiais, galinčiais, apdovanotais bei linkinčiais viso to kitiems!

2 KomentaraiKomentuoti

  • Geri patarimai 🙂 Mes praktikuojam kiek paprastesnį būdą. Vakare įvardinam po keletą dalykų, kurie mums tądien patiko, buvo smagūs, geri. Kartais norisi pasakyti, kas buvo nelengva, tuomet įvardinam ir tai. Bet pagrindinė mintis – teigiama patirtis.
    Tokia refleksija skatina ne tik patirti, bet ir suvokti, išskirti svarbius momentus, jausti dėkingumą. Žinoma, nekalbu jau apie santykį ir galimybę pabūti su vaiku dar šiek tiek.

  • Nuostabus straipsnis, nors nturiu tokiu bedu du savo sunumis, bet del bendro isprusimo labai geras straipsnis. Aciu 🙂

Leave a Reply

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *