Kaip bendrauti su 1-3 m. mažyliu?

Lopšelinio amžiaus piliečiai (1-3 m.). Kaip su jais elgtis? Jau kaip ir ne kūdikiai, bet dar ir ne vaikai. Dar visai žiopliukai, bet lyg jau gali daug suprasti ir padaryti. Jų tėvai dažnokai susiskirsto į dvi kategorijas: tie, kurie elgiasi kaip su kūdikiais ir tie, kurie iš jų reikalauja kaip iš ūgtelėjusių vaikų.

Lopšelinio amžiaus mažyliai kas dieną vis kažką naujo ir ypatingo išmoksta, juos užplūsta didžiulės emocijos bei džiaugsmas sumišęs su nusivylimu dėl to, ko vis dar nepavyksta padaryti ar pasakyti. Kaip jiems padėti jaustis geriau?

1. Kalbėkite normaliai. Mažieji puikiai supranta mūsų kalbą. Nori ją išmokti. Ir tikrai neturi noro, kad tėvai išmoktų jo švebelzones. Galima kalbėti lėčiau nei įprastai, trumpesniais sakiniais, bet tėvų kalba turėtų būti tokia, kokią norėtųsi girdėti iš mažiuko lūpų. Kalbėdami normaliai ir patys tėvai jaučia didesnę pagarbą mažyliui kaip žmogui, kaip asmenybei. Įsivaizduokite save nuvykusius į kitą šalį, bandančius teisingai kartoti žodžius. Jums nepavyksta ir vietiniai kaimynai ima su Jumis kalbėtis Jūsų švepla, laužyta kalba. Garantuotai supyktumėte. Jūs šitaip stengiatės, viską suprantate ką jie kalba, na gerai, pats kalbate šveplai, bet tai nėra priežastis visiems kitiems kalbėti šveplai. Priešingai – Jūs norite girdėti teisingą kalbą, ją kartoti ir iš jos mokytis.

2. Suteikite galimybę rinktis. Iš tikro rinktis. Norite, kad mažasis pagaliau padėtų žaislą ir ateitų valgyti? Paklauskite: „Ar padėsi kaladėlę į lentyną ar į žaislų dėžę?“. Tėvai lyg ir nuleido komandą kaladėlę padėti, bet mažylis tame turi pasirinkimą ir jaučiasi, kad sprendimas yra jo. Arba jei žinote, kad užsižaidęs mažasis visada supyksta kai reikia keistis sauskelnę galite paklausti: „Norėtum sauskelnę keisti dabar ar po to kai nusiplausiu rankas?“.

Galimybė rinktis mažiesiems yra kažkas toookio. Tai dovanoja tiek laimės! Jei galite, kartais leiskite priimti ir didelius sprendimus: ką rengtis, ką valgyti. Mažieji už tai tikrai atsidėkos puikiu elgesiu bei gera nuotaika.

Jei jau tėvai klausia tokio mažo mažylio ir gauna atsakymą, derėtų į jį atsižvelgti. Todėl susiruošus važiuoti į svečius geriau neklausti: „ar nori važiuoti pas tetą Aldoną?“. Ką teks daryti kai mažasis pasakys „ne“?. Klausti reikėtų taip, kad bet koks vaiko pasirinkimas mums būtų priimtinas. Mažajam svarbiausia pats pasirinkimo faktas.

3. Pirmiausia prieš kažką darydami garsiai pasakykite kaip mažasis jaučiasi. Mažyliui svarbu žinoti, kad jį supranta. Toks žinojimas ramina, suteikia saugumo ir vilties, kad bus geriau 🙂 (ir vėl dainos galvoje skamba „kiek metų jau gyvenu, dar taip nebuvo sunku…“).

Pavyzdžiui „Žinau, kad dar norėjai pažaisti, kad liūdna eiti namo kai smagu žaisti lauke, bet mums reikia eiti namo.“ arba „Tau nuobodu čia pas močiutę, norėtum pažaisti, bet mes dar truputį pabūsim ir tuoj važiuosim.“ arba „tu norėjau ledų ir nuliūdai kai pasakiau ne, tikrai liūdna negauti to, ko nori“ ir t.t.

Svarbu prieš sakant būti tikram, kad žinom, ką sakom + neįžeisti / nesumenkinti vaiko jausmų. Jei pvz.: mažylis sustingo pamatęs šunį nebūtinai jis jo bijo, gal stebi, gal domisi, gal jam nedrąsu, bet nėra baugu. Sakydami „tu bijai šuns“ galime ir gauti tokį rezultatą, vaikas nebijojo, o pasakėm ir jau bijo. Arba galime sumenkinti vaiką sakydami „juk čia mažas šuniukas, nieko nedaro, nebijok“. Nuo tokių žodžių vaikui nei ramiau, nei saugiau tikrai netaps. Galima sakyti kažką taip: „Stebi šuniuką? Gal tave pakelti? Gal nori duoti man ranką?“

Šis punktas, garsiai pasakyti / pripažinti kaip mažasis jaučiasi yra sunkus, kartais atrodo beprasmis. Juk vis tiek niekas labai nesikeičia, vaikas ir verkia ir liūdi ir priešinasi. Bet jis jaučia, kad už taisyklių yra suprantantis bei palaikantis tėtis / mama. Ir šis žinojimas pirmaisiais metais bus pamatas bendravimui visam likusiam laikui.

Tegul Jūsų gudručiai auga suprasti ir laimingi!

2 KomentaraiKomentuoti

  • Labai naudingas ir praktiškas straipsnis, privertė susimąstyti. Nuo šiol pradėsiu labiau stebėti savo kalbą, suteiksiu galimybę rinktis ir įvardinsiu vaikų emocijas. Ačiū Jums!

    • Ieva, džiaugiuosi, kad radote naudingų įžvalgų. Sėkmės 🙂

Leave a Reply

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *