Šį kartą reaguojame į mūsų skaitytojos Giedrės komentarą. Ji rašo:
„Dažnai pasigendu vaikų ugdyme akcentuojant, kad ne vienas esi su savo norais yra aplink ir kitų labai įvairių. Kaip elgtis nepapiktinant ir neįžeidžiant aplink esančių, bet kartu ir neprarandant savęs?“
Pirma mintis šaunanti į galvą yra – ugdyti vaiko empatiškumą (labai mandras žodis, galėtų kas nors jam kokį jaukų ir „žmogišką“ atitikmenį sugalvoti).
Taigi šiandien apie empatiją, o kitą kartą paieškosim ir kitų vaiko su aplinkiniu pasauliu suderinimo būdų.
Empatija yra gebėjimas įsijausti į kito padėtį, emocinę būseną, tiesiogiai suprasti kito jausmus. Empatija susijusi su savivoka, savo jausmų pažinimu, vėliau savistabos rezultatus pritaikant bendravime su kitais. Žmogaus emocijos siejamos su mąstymu, įsitikinimais bei troškimais, todėl empatija pasižymintys žmonės paprastai gali tiksliau apibūdinti kito žmogaus minčių kryptį ir nusiteikimą (nuotaiką). Empatija nėra įgimta, ją reikia išugdyti. Empatijos priešingybė – egocentriškumas, t.y. susikoncentravimas išskirtinai į savo asmeninius norus, poreikius ir jausmus.
Harvardo universiteto mokslininkai nustatė, kad vaikai savo asmeninius mokslo pasiekimus ir savo asmeninę laimę laiko gerokai svarbesniais už gebėjimą suprasti ir jausti kitą, juo rūpintis, prisitaikyti prie pasaulio. To priežastis labai paprasta, vaikai yra įsitikinę, kad būtent taip prioritetus dėlioja suaugę, t.y. vaikas mano, kad jo tėvams svarbiau vaiko asmeninė trumpalaikė laimė ir mokslo pasiekimai nei gebėjimas nuoširdžiai, atvirai bei jautriai komunikuoti su pasauliu.
Manome, kad tai tiesa, tėvai, trokšdami, jog vaikams gyvenime sektųsi (dažniausiai galvodami apie materialinę sėkmę), dažnai perdėtai sureikšmina intelekto ugdymą ir mokslo pasiekimus, ir nevertai pamiršta mokyti žmogiškų tarpusavio santykių, jautrumo ir supratimo artimui. Žmonės buvo, yra ir bus žmonės, jiems reikėjo ir reikės žmogiškumo bei šilumos.
Tie patys Harvardo mokslininkai siūlo 5 gana paprastus būdus mokyti vaikus empatijos.
1. Mokyti savo pavyzdžiu pačiam empatiškai bendraujant su savo vaiku.
Vėl ir vėl grįžtame prie to, kad pirmiausia mokome savo pavyzdžiu. Derėtų vertinti ir priimti tai, kas vaikui svarbu, nemenkinti jo pomėgių ir emocijų, neprimesti savo gyvenimo būdo ir tempo. Susitikus su pažįstamais jais domėtis, klausti kaip sekasi, kaip jaučiasi. Paaiškinti vaikui, kad pvz. šiandien draugas Mykolas yra liūdnas, todėl elgiasi piktokai, nedraugiškai žaidžia, bet tu esi linksmas, puikios nuotaikos ir gali truputį jam nusileisti (jei tai ne kas kartą ir ne kas dieną vyksta), juk gali jį truputį „palepinti“, pradžiuginti. Mokykite, kad gal nėra gražu vienam sušveisti visus sausainius, nes namie yra ir kitų žmonių, kurie jų norės, nebūtinai dabar, gal vakare. Vaikas matydamas kaip toleruojami bei vertinami kiti su visais savo pomėgiais ir jausmais mokysis būti tolerantiškas bei atviras kitokiam nei jis pats pasauliui.
2. Iškelti sėkmingą ir gero linkinčią komunikaciją su pasauliu kaip prioritetą prieš kitas vertybes.
Mūsų labai mylimas pasakymas kai vaikas ima lyginti savo pasiekimus, gabumus, ūgį ir kitus „turtus“ su draugų yra „žmogaus didumas, tai širdelės gerumas“.
Taip pat, užuot sakę: „man svarbiausia, kad gyvenime būtum laimingas“, sakykite: „man svarbiausia, kad tu būtum geros širdelės / geras, išmoktum pažinti kaip jaučiasi ir apie ką svajoja tavo sutikti žmonės ir būtum be galo, be krašto laimingas.“. Taip tarytum pasakote tą patį, tačiau pirma visko iškeliate tai, kad šalia Jūsų vaiko yra ir kitas žmogus, kurį gera pažinti ir jausti.
3. Sukurti situacijas, kuriose vaikas galėtų praktikuotis.
Empatija yra ne įgimta, o išugdoma savybė, taigi reikia praktikuotis, praktikuotis, praktikuotis 🙂 Sušaukite šeimos susirinkimą, kur kiekvienas išsakytų savo norus, pastebėjimus, lūkesčius savo bei kitų atžvilgiu. Viską protokoluokite, t.y. užsirašykite. Po sutarto laiko vėl sušaukite susirinkimą aptarti kaip sekasi atsižvelgti į namiškių išsakytus pageidavimus. Mokykite išklausyti ir gerbti kito nuomonę. Jei žinote, kad Jūsų vaikas įsivėlė į kažkokį „konfliktą“ (nebūtinai grandiozinį, gal tiesiog nepasidalino supynėmis), vėliau aptarkite kaip jautėsi jis, paklauskite kaip galėjo jaustis kitas vaikas. Gal kieme / grupėje / klasėje yra kažkoks vaikas su kuriuo visi kiti mažiau bendrauja. Paklauskite savo vaiko kaip, jo manymu, tas mažiau populiarus draugas jaučiasi? Kaip / kuo galima padėti jam jaustis geriau ir linksmiau?
4. Praplėsti savo vaiko matymo / susirūpinimo ratą.
Vaikai gana greitai išmoksta, kad dera rūpintis ir jausti artimuosius: šeimos narius, giminaičius, draugus. Bet tai dar nėra pasaulis. Rodykite ir kalbėkite ir apie kitus, tolimus ir, tarytum mūsų neliečiančius. Pvz.: Vilniuje vykstantis tradicinis Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“ yra puiki proga pakalbėti apie vaikų kitoje pasaulio pusėje skaudulius. Mūsų vaikas pirmą kartą bėgo būdamas 4 m. ir jam buvo paaiškintos skurdžių vaikų problemos. Tai buvo puiki proga ištraukti kelis litus iš savo taupyklės, padovanoti Raudonam Kryžiui kelis savo žaislus ir pan. Kitų skurdas ir badas yra viena tema, kita yra kitų žmonių vienatvė. Pamatę vienišą senyvą žmogų vaikštant parke sutarkite, kad jam nusišypsosite, pasakysite „laba diena“ (juk Vakarų valstybėse visai normalu sveikintis su visais sutiktais), pakalbėkite, kad gal tas žmogus gyvena vienas, gal jo vaikai kažkur išvažiavo ir jam šiandien bus puiki diena nes mažas linksmas vaikutis jį parke pamatė ir jam nusišypsojo 🙂
5. Ugdyti vaiko savikontrolę ir gebėjimą suprasti bei kontroliuoti savo jausmus.
Net jei vaikas geba jausti ir įvardinti kito jausmus yra situacijų, kai negali į tai atsižvelgti nes pats yra piktas, įsiutęs, pernelyg nusiminęs ir t.t. Padėkite jam garsiai tiesiai šviesiai įvardinti kas vyksta, pvz. mokykite, kad brolis gali sakyti sesei kažką tokio: „aš pykstu / siuntu / nervuojuosi, kad tu nori atimti iš manęs žaislą, suprantu, kad tu nori su juo žaisti, bet tai, kad tiesiog ateini ir iš manęs žaislą atimi mane supykdo“. Pasakokite kaip patys Jūs susitvardote ir atsižvelgiate į vaiko / kito žmogaus norus, garsiai „transliuokite“ kaip jaučiatės, pvz. aš nervuojuosi / man labai liūdna, kad tėtis šiandien dirbs ilgai / eis į barą su draugais žiūrėti krepšinio, bet suprantu, kad šį kartą taip reikia / jis to labai labai nori, todėl giliai pakvėpuosiu, pasidarysiu skanios arbatos ir paprašysiu, kad tu, mano mažyli, šį vakarą pabūtum man labai geras draugas (gersite kartu arbatą, kalbėsite…). Štai vaikas mato, kad normalu yra norėti vieno, bet prisitaikyti prie kito žmogaus norų bei poreikių.
Juk pasaulis pilnas besirūpinančių / bejaučiančių kitus laimingų žmonių yra daug geresnis už pasaulį pilną, kad ir pačių laimingiausių savanaudžių.
Pasikartokime dar kartą – žmogaus didumas, tai širdelės gerumas. Tad šį kartą linkime gerumo!