Situacija kai tėvai kalba, o vaikams pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina puikiai pažįstama kiekvienam.
Standartiškai ji prasideda nuo to, kad tėvai pasako – vaikas (ne)išgirsta. Vėliau tėvai pakartoja – vaikas vis dar (ne)išgirsta. Tada dar kelis kartus tėvai pakartoja – vaikas (ne)išgirsta. Arba išgirsta, padaro, bet kitą kartą vėl tarsi iš mėnulio iškritęs nežino ką, kada ir kaip daryti.
Tada…tada pakyla balsas ir susiformuoja ilgas pamokslas apie tėvų vaikų santykius, pagarbą, atsakomybę, tėvų rūpestį ir nuovargį, vaiko išlepimą, nesusigaudymą ir nedėkingumą… Ilgas ir siaubingas pamokslas būna. Tik, deja, jis nepadeda vaikui išgirsti + įsisąmoninti to, ką norime, kad jis išgirstų, suprastų ir prisimintų.
Viskas ir toliau teka sena vaga. Susiklosčius atitinkamai situacija vaikas nežino ką, kaip ir kada daryti, tėvai jam primena (daug kartų), o po to iškloją ilgą pamokslą.
Pasaka be galo.
Ką daryti?
Paveikius, turinčius ilgalaikį įsimintinumo efektą, logiškus, pamatuojamus ir labai paprastai taikomus metodus, kurie be specialių ceremonijų leistų pasakyti vaikui taip, kad jis tikrai prisimintų, dėstome seminare „40+ metodų kaip susišnekėti”.
Bet prieš pradedant taikyti kažkokius susikalbėjimo metodus galima labai paprastai, žmogiškai, konkrečiai ir akivaizdžiai paklausti vaiko:
– „Mielas mano vaikeli, gal tu man galėtum pasakyti kaip tau pasakyti, kad tu išgirstum, suprastum ir prisimintum?”
Savo namuose paskutinį kartą to klausėme kaip tik taip su humoro ir hiperbolizavimo gaidele. Vaikas suprasdamas, kad vyksta pamokslas, auklėjimas ir ugdymas, bet jis nepiktas, nesmerkiantis, nežeminantis, o linksmas žiūri, klauso ir šypsosi. O tėvai gali tęsti toliau.
– Brangusis, buvome kalbėję, kad sporto krepšį išsikrauni ir viską išsidžiauni, padedi plauti ir t.t. kai grįžti iš treniruotės, na gerai, po to kai grįžęs valandėlę pailsi. Valandėlę pailsėti tai ne tris dienas po treniruotės pailsėti ir „rauginti” šlapius rankšluosčius ir plafkes (lanko plaukimą). Sakyk, gal tau kuris sakinio „Išsikrauti ir išsidžiauti krepšį.” žodis nesuprantamas?
Vaikas jau balsu juokiasi.
– Maaaamaaaa, aš žinau…..pamirštu. Aš gi vaikas!
– O aš mama / tėtis ir mano darbas yra išmokyti vaiką pačiam savo krepšiu pasirūpinti. Tad pasitarkim, kaip tave mokyti ir kaip tau sakyti, kad tu suprastum ir prisimintum.
Sulig šiuo sakiniu rekomenduojama išstoti priekyje ir demonstratyviai hiperbolizuotai bent kokiais 15 būdų pasakyti savo pageidavimą ar pamokymą.
Kalbėti gražiai. Garsiai. Tyliai. Užeiti už nugaros ir pasakyti iš pasalų. Susidėti rankas „ąsotėlio poza” ir sakyti griežtai, rėkti, grūmoti, juokingą ilgą pamokslą pasakyti, apsiversti kūlio, užlipti ant taburetės, iš kažko pasidaryti mikrofoną, išrepuoti, išdainuoti, surimuoti, stovint ant vienos kojos kalbėti, iš kito kambario šaukti, žemyn galva atsistoti (kas moka ir gali), raštu parašyti,…. Visokiausiais balso tonais ir kūno pozomis tą patį pageidavimą / pamokymą išdėstyti.
Tikėtina, kad vaikas juoksis arba prašys liautis sakydamas, kad jau suprato. Bet geriau neapsigauti ir taip lengvai nepasiduoti. Atkakliai siūlyti dar keletą pasakymo metodų. Tada…tada vaikas būtinai turi iš visų pasiūlytų pasakymo variantų išsirinkti tą vienintelį jam suprantamiausią ir aiškiausią. Tikėtina, kad sakys, jog jau suprato, nebereikia ir t.t. Nepasiduoti! Tegu išsirenka geriausią kalbos metodą.
Po to, kai pasakys kuris pasakymas jam suprantamiausias, reikėtų tuo pasirinktu metodu pakartotinai pasakyti savo prašymą / pageidavimą / pamokymą ir papildomai perklausti:
– Supratai? Dabar jau galiu būti ramus, kad supratai ir įsiminei?
Gavus atsakymą „Taip.”, galima tęsti normalų gyvenimą. Gavus atsakymą „Ne.” kartoti tol, kol vaikas prisijuoks iki soties ir pasakys „Taip, supratau.”.
Sklandžių ir nuotaikingų Jums susikalbėjimų!
…Linkėjimai dideli,
Vilma