Kaip suteikti savo vaikams kuo daugiau galimybių?

Šį kartą rašome apie galimybes, kurias galime padovanoti savo vaikų gyvenimams. Na iš tikro „padovanoti” turbūt netinkamas žodis, reikėtų sakyti „apie galimybes, kurias mūsų vaikai turi, ir kurių gerai būtų nesugadinti”.  Apie tai, kaip nesunku tėvams, lyg ir norintiems paties geriausio, išmokyti vaikus apsiriboti tuo, kas ramu, saugu, nekelia įtampos. Apie tai, kaip įkalti vaikams į galvas – niekada neatsisakyti kažko norėti ir neparduoti norų dėl ramybės. Apie tai, kad žmogaus galimybės neturi ribų.

Kita vertus, kiekvienas, gyvenantis standartinėje visuomenėje, privalo išmokti tam tikras ribas. Iš esmės žmogaus ribotumas labiau neigiama nei teigiama savybė, bet jei ribų susikursime truputėli, ten, kur reikia, jos suteiks saugumo ir ramybės, pvz.: apibrėžta gyvenamoji vieta – tiksliai žinau, kur prasideda mano butas, o kur kaimyno zona.

Yra visokiausių neapčiuopiamų / nematerialių ribų. Viena jų – mąstymo ribotumas – stereotipizacija. Kiekvieną kartą suvokti pasaulį lyg naują būtų labai sudėtingas uždavinys, todėl vadovaujamės stereotipais, kurie pasitvirtino anksčiau. Jie reikalingi tam, kad galėtume greičiau orientuotis pasaulyje. Augdamas vaikas susikuria stereotipus savo atžvilgiu, atsako į klausimus: kas aš esu? ir ką aš galiu? kas nesu? ir ko aš negaliu? Apsibrėždamas save bet kuris žmogus tampa tikras, esamas, realus, bet visada mažesnis nei, kad galėtų būti.

Gana keistas, bet labai svarbus uždavinys sveikai augančiam vaikui yra išmokti meluoti… Aha! Meluoti! Sugebėti sąmoningai apgauti savo tėvus ar bendraamžius taip, kad jie nesuprastų, jog buvo apgauti. Būtent tokia patirtis vaikui pasitarnauja kaip įrodymas, kad jo vidinis pasaulis yra apsuptas tvirtomis ribomis ir tik nuo jo paties priklauso, ką į tą pasaulį įsileis.

Neretai žmogus nuo mažens mokomas ne klausti, o tiesiog paklusti: tėvams, auklėtojoms, mokytojai, vėliau darbdaviui… Todėl šiandien rašome apie tai, kaip paskatinti vaiką galėti daugiau ir tapti galingesniu žmogumi!

1. Išmokykime vaiką ne klausti, o tiesiog daryti. Liūtas neklausia, ar jam reikia užsiauginti tvirtą kūną, kad pagautų gazelę. Jis tiesiog užauga ir gaudo gazeles. Gėlė taip pat neklausia, kokia spalva jai prasiskleisti, tiesiog ima ir prasiskleidžia. Žmogus taip pat gamtos dalis. Tačiau jis moka klausti. Ir neradęs atsakymo – sustoti 🙁 Nustoti augti (ne ūgio ir svorio, o emocijų ir proto prasme), nustoti stengtis. Jei pritartume biologiniam požiūriui, tai augimas, plėtimasis yra mums užkoduotas ir tereikia jam paklusti. Kiekvienas žmogus gimdamas atsineša savo unikalumą ir genialumą ir tik jis vienas žino, koks būtent genialumas jame yra. Netrukdyti. Mylėti. Nesikišti. Jei reikia paduoti ranką, nusišypsoti, padrąsinti. Viskas. Visa kita vaikas padarys pats. Pasitikėti + leisti + nesikišti. Visa kita vaikas padarys pats.
2. Įdiekime, kad galintis daugiau – uždirba daugiau. Galintis daugiau nebūtinai dirba kiekybiškai daugiau, jo paslaugos yra vertingesnės, jis dirba našiau, kokybiškiau, tą patį atlieka per trumpesnį laiką. Žodį „uždirba” nebūtina vertinti tik per grynųjų pinigų prizmę, tai gali būti: daugiau liekančio laisvo laiko hobiui, daugiau garbės, šlovės, aplinkinių susižavėjimo, daugiau laiko kelionėms, daugiau asmeninio vidinio pasitenkinimo kažką atlikus super gerai…daugiau…sugalvokite ko dar daugiau 🙂
3. Parodykime, kad kai daug ko negaliu, labai apriboju savo gyvenimo patirtį. Patiriu mažiau gyvenimo. Kiekvienas, suteikęs sau daugiau galimybių, potencialiai turi daugiau gyvenimo. Patiria aukštį, gylį, plotį, greitį, lėtumą, tylą, garsą, minią ir vienatvę… Taip, šiais laikais nebūtina viską mokėti pačiam, daugybei darbų atlikti galime kažką pasisamdyti, turbūt nebus labai didelio nuostolio jei gyvenime nepatirsime, ką reiškia pačiam išdažyti kambarį, bet nemokėdamas slidinėti ir nenusileidęs nuo aukšto kalno – būsi praradęs labai nemažai.
4. Paskatinkime / įpratinkime duoti. Davimas yra labai didelis džiaugsmo ir laimės šaltinis. Žmogus, nuo mažens įpratęs duoti, norės tą daryti ir užaugęs, o tam, kad kažką duotum privalai pats turėti. O, kad turėtum, nugalėti save ir kažką pasiekti.

Artimiausi renginiai original

Išmokti sau suteikti didesnes ribas galima ir žaidžiant žemiau aprašytus pratimus / žaidimus. Pradėti žaisti galima su visai mažais pypliais, net kuo mažesnis, tuo geriau pradėti! Maži dar nesigėdija norėti ir turi mažiau ribų + baimių galvoje: „aš negaliu“, „tai ne man“, „ar tėvams mano noras patiks“, „ar mano draugai taip pat to nori“ ir t.t.
– „Negaliu“ pakeitimo į „nenoriu“ pratimas. Pratimas paprastas: tereikia parašyti / pasakyti, ko šiuo metu negaliu, bet norėčiau. O paskui pakeisti žodį „negaliu” žodžiu „nenoriu”…. Kai kažko negaliu, dažniausiai labai puikiai galiu nurodyti išorines aplinkybes, kurios man trukdo ir kurioms neturiu įtakos. Kai kažko nenoriu, jau visa atsakomybė krenta ant mano pečių, užtenka rimtai užsinorėti ir, jau žiūrėk gali 🙂 Žodžiai turi didelę galią, o mes juos, deja, nesusimąstydami dažnai vartojam neteisingai. Juk iš tikro vietoje žodžio „negaliu” dažnai reikėtų sakyti „nemoku, neturiu įgūdžių” ir tai būtų esminis skirtumas. Žinoma, kartais galima iš tikro negalėti, pvz.: šeštadienį susitikti su draugais, nes švenčiamas mamos gimtadienis. Bet „negaliu važiuoti dviračiu” atvejis galimas tik jei žmogus neturi kojų, kitu atveju tinkamas žodis „nemoku”, o neišmokau, nes iki šiol nenorėjau.
– „Savęs matymo po 5, 10, 20 m.“ pratimas. Reikia įsivaizduoti save ir savo gyvenimą po 5, 10, 20 metų. Atrodo paprasta, bet iš tikro priverčia labai rimtai pamąstyti būtent apie ėjimą per gyvenimą procesą. Dažnai sunku atsakyti į klausimą, kur einu. Atkreipkite dėmesį ar Jūsų vaikas iš viso kažko nori. Natūraliai jis norės kažko, ką mato: tapti lakūnu, pardavėju, futbolininku. Bet kažko tuo metu norėti jis privalo. Derėtų susirūpinti, jei vaikas neturi visiškai jokios vizijos ir norų. Ir šiukštu nekritikuokite „svajonių“, jos dar daug kartų keisis. Čia esmė, kad vaikas mokosi jausti / apčiuopti savo norus, kad modeliuoja save šiame pasaulyje. Kritikuodami priversime vaiką modeliuoti ne save, bet tėvų norų ir lūkesčių išpildymą, priversime ateityje priimant sprendimus bijoti kritikos, apsispręsti prieš tai įvertinus „ar būsiu sukritikuotas”.
– „Būtiniausių reikalų“ pratimas. Užduoti vieną vienintelį klausimą: „Ką būtinai noriu nuveikti gyvenime“ ir surašyti / pasakyti visokiausius gimusius atsakymus (galima apsiriboti 10 ar 20 atsakymų). Kai visi atsakymai surašyti / susakyti, verta paklausti: kodėl iki šiol to dar nenuveikiau? ko delsiu? Ką daryti, kad tai padaryti?

Ne mažiau svarbu mažiesiems įdiegti „nesipriešinimo“ pasauliui gebėjimą + besąlyginį žinojimą, kad pasaulis žmogų veda ten, kur žmogui reikia būti, kad galiausiai atsiduriama būtent ten, kur skirta ir geriausia, nepaisant to, kad kelyje būna sunku ir graudu. Tiesiog įskiepyti vaikui, kad: „Niekas taip nepadės žmogui įveikti objektyvius sunkumus, iškęsti subjektyvius nemalonumus, kaip suvokimas, kad jis turi gyvenime svarbų uždavinį.“ Juk mes visi šiame pasaulyje turime užduotį ir būtent tokių, kokie esame sukurti, šiam pasauliui mūsų reikia. Anglų kalba tai skamba truputį gražiau 🙂 „the world needs that special gift, that only you have“.

Plataus kaip žvaigždynai Jums pasaulio!

Pabaigai trumpas, bet nerealus filmukas ta pačia tema. Apie blusas, kurios turi įgimtą gebėjimą šokinėti. Filmuko pradžioje matosi, kad blusos įdėtos į stiklainį, iššoka daug aukščiau nei jo viršus.  3 dienas uždarytos dangteliu niekada gyvenime neiššoka aukščiau stiklainio aukščio. Ir, maža to, jų vaikai lygiai taip pat gali pašokti ne aukščiau stiklainio aukščio 🙁

Leiskime savo vaikams pašokti taip aukštai, kaip aukštai pašokti sau patiems net slapčiausiose svajonėse niekada neleidom, neapribokime jų savo asmeniniu stiklainio dangteliu, nevaikščiokime iš paskos vis siūlydami ką geriau pasirinkti ir kokį sprendimą priimti! 🙂

Apie tai, kaip ugdyti vaikų mąstymą esame rašę „Mokome vaikus KAIP, o ne KĄ mąstyti.”.

1 komentarasKomentuoti

  • Labas, mano penkiametė dažnokai vartoja žodį negaliu, bet paprastose – buitinėse situacijose: negaliu užsimauti pėdkelnių, negaliu atsukti dangtelio, nerandu pižamos, nors ji guli kaip visada tik ant jos…užmestas chalatas! Dažnai jai sakau, kad ne negali, o nenori galėti. Kartais pasakau ,,įjunk galvą”. O kartais tiesiog imu ir padarau už ją 🙁 Dažniausiai tai mane labai labai erzina. Kaip būtų teisinga elgtis tokiose situacijose?
    Jos lydimos abiejų pusių neigiamomis emocijomis, kažkaip neįsivaizduoju kad tuo metu sau smagiai sužaidžiam negaliu-nenoriu pratimą…

Leave a Reply

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *