OOOHO!!! Vidutiniškai kiekvienas vaikas kiekvieną dieną išgirsta 432 negatyvius komentarus ar žodžius ir tik 32 teigiamus (taip rašo K. Kvols knygoje „Redirecting Children‘s Behaviour“).
Mūsų namų tėtis vis kartoja, kad tik komentuoju ir komentuoju vaiką negatyviai. Man atrodo, kad visiškai ne, bet greičiausiai, kad, deja, taip. Reikia susiimti ir save kontroliuoti.
„Ne“ komandos sukuria štai tokias problemas, kurių mes kaip tik labiausiai ir norime išvengti:
1. Vaikas verčiamas galvoti dvigubai. Pirmiausia privalo susigaudyti, ką daro ne taip ir ką reikia liautis daryti, o paskui sugalvoti, ką mes norėtume, kad jis darytų vietoj to. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau ši užduotis jam neįveikiama.
2. Šios komandos skatina nepageidaujamą elgesį. Kaip? Vaikas prisimena tai, ką sakome. Užuot sakę, ką vaikui daryti, sakome ko nedaryti. Taigi jis ir prisimeną ko (ne)daryti, t.y. ką daryti.
3. Tai demotyvuoja. Jei 93 proc. komentarų, kuriuos girdite per dieną savo atžvilgiu, būtų neigiami? Kaip jaustumėtės? Greičiausiai visiški nevykėliai ir likę 7 proc. teigiamų komentarų padėties tikrai nepataisys.
“Ne” iš savo žodyno tikrai neišbrauksime, bet yra keli patarimai, kurie procentus kažkiek pastumtų į gerąją pusę.
1. Naudoti „daryk“ komandas. Tiesiog ramiai sakyti tai, ką norime, kad vaikas darytų, užuot sakius, ko nedaryti. Pvz.: užuot sakę „nerėkauk namuose“ sakykome „namuose prašome kalbėti ramiai“.
2. Stengtis savo kalbą formuluoti taip, kad būtų sakoma „taip“. Pvz.: „nepieškite vienas kitam ant veido“ galima perfrazuoti į „pieškite ant popieriaus“, „neisi į kiną / į lauką kol nesusitvarkysi kambario“ perfrazuojam į „eisi į kiną / į lauką kai susitvarkysi kambarį“ arba „nespardyk namie kamuolio“ perfrazuojam į „namuose spardyk minkštą kamuolį / balioną“ arba „kamuolį lauke spardyk kiek tinkamas, o namuose susirask kokį kitą žaidimą“.
Rezultatas bus tas pats, t.y. sutvarkytas kambarys, arba nespardomas kamuolys + vaikas nesijaus stabdomas, engiamas, prarandantis mėgstamas veiklas ir malonumus.
Asmeniškai man kai suima nervas automatiškai pasisako „ne“, įgūdį viską perfrazuot teigiamai uoj kaip labai reikia treniruoti. O būna kol sugalvoji kaip viską performuluoti teigiamai, žiūrėk, ir nusiramini, apsigalvoji, drausminti nebenori 🙂
Apie vaiko neklausymą ir nereagavimą į žodį „ne” neseniai rašėme „Vaikas neklauso, žodžio „ne“ jam nėra. Kaip susišnekėti?”.
Sekmadienis, taigi kaip kokiose mišiose linkime Jums ramybės ir kantrybės!
Gramatinės klaidos tegu lieka klaidom, o šiame straipsnyje svarbiausia yra turinys, o ne forma. Kai man reikia auklėjimo patarimo, nuosakos, kableliai ar nepakabinta nosinė (jei tai nekeičia sakinio/minties prasmės) yra visiškai nereikšmingos smulkmenos.
AČIŪ už puikius straipsnius ir pozityvaus auklėjimo idėjų skleidimą!
Geri straipsniai, šauni iniciatyva, bet jau gramatinių klaidų – pilnas vežimas…
Labai patiko turinys, tik po ‘kad’ lietuvių kalboje sakoma tariamoji nuosaka: „kalbą formuluoti, kad būtų sakoma taip”. Bendratis po „kad” yra klaida ir nevartotina.
AČIŪ! Pataisyta 🙂