Kas auklėja Jūsų vaikus? Jūs ar visi kiti aplink Jus?
Ir kaip atskirti ar Jūs pats ar aplinkos triukšmas kalba Jūsų lūpomis?
Sako, kad kiekvienas tėvas turi vidinį žinojimą (tarsi šeštą jausmą) kaip būti su savo vaiku. Sako, kad tėvai žino kai viskas bus gerai ir kai bus blogai. Žino kaip vaikas iš tikro jaučiasi, net jei jis yra puikus aktorius. Žodžiu, sako, jog tėvai turi vidinį žinojimą apie viską, kas susiję su jų vaiku. Mes tokiu sakymu tikime.
Skamba gražiai, bet kodėl realybėje taip paprasta nebūna?
(Toliau mūsų parašymas skambės maždaug taip – „aplinka kalta” 🙂 )
Taigi. Aplinka. Ji kalba nesustodama. Nesustodama transliuoja savo nuomonę kaip Jums būti su savo vaiku. Pirmoje tokių pašalinių transliuotojų ir patarėjų vietoje neabejodami statome močiutes, tetas, drauges, kaimynes, TV, internetą (taigi ir save 🙂 )… Ir visi yra įsitikinę, kad Jūs su savo vaiku būtinai turite kažkokių problemų, kurias nedelsiant reikia spręsti čia ir dabar Jums pasiūlytu būdu.
Spaudoje didžiulis straipsnis pavadinimu „Neskiepyk vaiko”. Kitame – skiepyk erkės ir dar nežinia kas puola. Mokyk skaityti, rašyti, mandagiai kalbėti… Vesk pas gydytoją, negi nematai, kad jam kažkas blogai. Vaikui būtinas ankstyvasis muzikinis ir meninis lavinimas. Miegoti reikia eiti anksti ir t.t. ir t.t. Jūs su vaiku neinate į teatrą ir muziejus? – garsiai ir smerkiančiai stebisi sutikta seniai nematyta klasiokė. Ir t.t. Ir taip be galo kiekvieną dieną. Jums nuolat yra patariama ką Jums daryti su savo vaiku. Ir visame tame nuomonių ir patarimų triukšme tikrai be galo sunku išgirsti savo paties žinojimą ką konkrečiu atveju reikia daryti ir kas būtų geriausia Jūsų vaikui ir Jums.
Maža to, jei Jums savo žinojimą pavyksta išgirsti, aplinkiniai netrunka Jus prigąsdinti, kad neteisingai žinote, kad aplink pilna pavojų. O galiausiai draugė Sandra net įtikina, kad tai, ką manėte esant savo žinojimu yra tik draugės Lauros jums įteigta mintis.
Ir stovi tėvai vidury pasaulio pasimetę, išsigandę. Jaučiasi kalti, kad kažką daro ne taip, kad gal kažkaip kitaip daryti reikėtų, kad Jų vaikui būtų geriau. Bijo tėvai. Netrunka bijoti ir vaikas. O bijantis vaikas yra arba piktas ir agresyvus, arba užsisklendęs ir susigūžęs. Bet kokiu atveju situacija prasta.
Aiškiausiai save tokioje situacijoje prisimename taip. Mūsų vaikas turi drabužius į darželį / kiemą ir į „bažnyčią” 🙂 Su darželio rūbais gali nors ir į liūną atsigulti, mes niekada nieko nesakom (švarus ir tvarkingas vaikas = nelaimingas vaikas). Po darželio susitikom su mano drauge pasivaikščioti paupiu. Vaikas duodasi. Į kalną bėgom, nuo kalno ant „užpakalio”. Nuo borto šoko, rankas susitepė, į pilvą nusivalė ir t.t. Draugė mano vaikui puola aiškint kaip dera saugot rūbus, nes mama juos pirko, o be to, kaip toks murzinas į mašiną lips… Aiškinu tą patį iš paskos ir aš. Vaikas žiūri, nesupranta ko noriu – sako: „gi čia darželio rūbai”. Juokiuosi… Visa laimė, kad vaikas jau paaugintas ir labai gerai moka drabužių taisykles, bei tėvams priminti susitarimų nebijo.
Taigi kaip atskirti ar tai, ką norite pasakyti savo vaikui yra atėję iš Jūsų širdies ar tai tiesiog dar vienas patarimas iš šono?
Paprasta kaip 2 x 2. Likite vienas tėvas + vienas vaikas. Pasikalbėkite apie situaciją. Leiskite vienas kitam pagalvoti (jei reikės gal net dieną ar dvi). Jokiu būdu neskambinkite pasipasakoti tėvams, draugams ar dar kam. Tiesiog savarankiškai priimkite sprendimą. Taip, kaip jaučiate.
Priėmę sprendimą paklauskite savęs kaip jaučiatės:
– Tapo ramu, aišku, Jūs tuo tikite, žinote, esate tikri, kad sprendimas geriausias Jums ir jūsų vaikui. Bingo! Paklausėte savo vidinio žinojimo. Netrukus ramu bei saugu taps ir vaikui.
– Abejojate. Pasakojate tėvams / draugams, ką sugalvojote, ieškote internete patvirtinimo, kad nusprendėte teisingai. Nerimaujate, kad gal dar reikia situaciją paanalizuoti, gal dar pasigilinti ir kitų išeities kelių paieškoti. Teisūs esate dėl to, kad Jums reikia dar pagalvoti, kol savo mintis išgalvosit 🙂 jei jaučiatės taip, garantuotai sprendimą priėmėte ne iš savęs, o remdamiesi aplinkinių anksčiau išsakytomis mintimis, stengdamiesi galvoti „o ką tokiu atveju darytų kiti ir pan.”.
Viskas, ką tėvams reikia žinoti apie savo vaiką, yra Jų širdyje ir galvoje. Kaip toj senoj geroj dainoj:
Cause it’s all in my head
I think about it over and over again
(daina apie meilę, bet mintis cause it’s all in my head tinka bet kam gyvenime)
https://www.youtube.com/watch?v=n3htOCjafTc
Nuoširdžių ir iš širdies kylančių Jums sprendimų „Ką daryti toliau?”!
P.S. Šis patarimas galioja kalbant apie vaiko auklėjimą, esant ligos atvejui kreipkitės į gydytoją ar vaistininką 🙂