Kas būtų jei dviejų žodžių nebūtų?

Prieš mėnesį išgirdau tarsi teiginį, tarsi pasiūlymą iš žodyno išbraukti du žodžius „noriu” ir „reikia”.

Ghmm…šiuo metu esu tokioje stadijoje kai tikiu viskuo. Na gal ne tiek tikiu viskuo, kiek neturiu išankstinės neigiamos nuostatos niekam. Ir jei jaučiu, kad kažkokiu klausimu yra kur tobulėti (o tobulumui visur kur ribų niekada nebuvo ir nebus), imu ir pabandau.

Taigi pabandžiau šiuos žodžius iš žodyno išbraukti. Kaip sekėsi / sekasi? Puikiai!

Turiu pripažinti, jog iš žodyno visiškai išbraukti žodžius „noriu” ir „reikia” išties rimta užduotis. Sunku patikėti kaip dažnai juos tariame. Žodžiai ne tik dažni, bet ir savaime suprantami, ir…jei atvirai, dažnai naudojami ne itin nuoširdžiai, ne itin gražia / švelnia forma. Po mėnesio savikontrolės bei išsisukinėjimų, t.y. kalbos vingrybių siekiant kitaip pasakyti tą patį, atsakingai pareiškiu, jog be šių žodžių kalba daug atviresnė, minkštesnė, nuoširdesnė, tikresnė, tikslesnė, įtaigesnė, reikšmingesnė, priimtinesnė, išgirstamesnė…

Bet apie viską iš eilės 🙂

Jei atvirai, pasiūlymas buvo nevartoti šių žodžių kalbant su savo antrąja puse, bet pasistengiau labiau ir į projektą įtraukiau vaikus.

Iš esmės nieko nėra blogo žodžiuose „noriu” ir „reikia”, tiesiog jų nevalia sakyti išreiškiant savo asmeninę nuomonę, poreikius ar lūkesčius. Tuo tarpu kalbėti apie kitų norus bei poreikius – būtina.

Mintį aiškinamės dalimis:

1. „Noriu” ir „reikia” nevalia sakyti išreiškiant savo asmeninę nuomonę, poreikius ar lūkesčius. Natūraliai kyla klausimas, kaip susišnekėti, kaip išreikšti savo mintis? Tik iš pradžių atrodo sunku, įgundi ir viskas tampa lengva bei visapusiškai naudinga.
– Kol mintyse perfrazuoji mintį kartais visai jos atsisakai. Taip išvengiama bent dalies impulsyvumo ir prikalbėjimo to, dėl ko vėliau tenka gailėtis.
– Situacija. Visi namiškiai linksmai žaidžia parke, turiu tikslą parvažiuoti namo, nes jau labai laikas valgyti. Galima pasakyti „Važiuojam, reikia, valgyti!”. Ir niekas nevažiuos arba bent jau atsikalbinės bandydami įtikinti, jog nėra alkani ar pan. Galima sakyti „Aš noriu valgyti, važiuojam!”. Gal ir važiuos, bet manydami, jog kito poreikis svarbesnis nei jų, visiems linksma, gera parke, o štai aš viena noriu valgyti ir visi privalo važiuoti! Nesąžininga! Galima paklausti „Kas nori valgyti?”. Tokiu būdu vilties susitarti yra, bet alkanų gali ir neatsirasti, juk labai smagu lauke. Galima paklausti ir taip „Ar yra tokių, kurie galėtų manimi pasirūpinti, parvežti namo, pasodinti už stalo ir primaitinti idant nemirčiau iš bado ir neliktų mano vaikai našlaičiai?”. Rasti pasiryžusių šiam projektui šansų daug. Na bent jau atversime duris diskusijai už kiek laiko galima planuoti išgelbėjimo nuo bado akciją 🙂

2. Kalbėti apie kitų norus bei poreikius – būtina. Būtina dėl dviejų priežasčių:
– Siekiant parodyti, jog man svarbiausia tai, ko nori kitas, ko jam reikia. Esu pasirengęs išgirsti kito norą / reikalą ir jį įgyvendinti. Čia visai ne mano, o kito noras ir reikalas. Kiekvienas žmogus lengviau pildo savo, o ne kito norus.
– Siekiant padėti tam kitam pačiam susivokti ko jis nori, ko jam reikia, o ko, vis dėl to ne… O kas jei pasakymą „Valgyti reikia!” pakeistume kažkuo iš serijos: „Juk tu nori, kad tavo kūnelis būtų sveikas ir linksmas?”, „Kas nori būti atsakingas ir imtis didelio ūgio ir didelės jėgos bei energijos statybos darbų?”, „Laukiami visi kuriems reikia pasipildyti energijos ir geros nuotaikos atsargas, kad žaidimai būtų dar linksmesni! Čia įkurta žaidimų energijos benzino kolonėlė!”, „Dėmesio! Dėmesio! Berniukai ir mergaitės! Damos y Kavalieros! Organizuojamos varžybos ringe, kas nori susikauti su šia knyga? Kas nori ją nugalėti ir nokautuoti perskaitydamas nuo pradžios iki galo, kas nori ištraukti iš jos ir sau į galvą susikišti visa, kas ten parašyta?” arba galima ir paprasčiau 🙂 „Kas nori sužinoti paslaptis paslėptas šioj knygoj?”, „Kas nori tapti išmintingas?”.

Viską – po mėnesio testavimo nuoširdžiai ir atsakingai pareiškiu – beveik viską (99 proc.) savo norų ir reikalų galima perfrazuoti į kitų norus ar reikalus. Toks būdas šimtąmilijonų kartų efektyvesnis ir duoda geresnius rezultatus. Jei nėra nuotaikos, įkvėpimo ar pašaukimo, nebūtina žaisti, galima paprasčiausiai performuoti sakinį.

Žinoma tiems, kurių ego didelis ir storas, tiems, kurie nori būti pripažinti svarbiais sugalvotojais, idėjų autoriais ir pan., šis metodas netinka. Jis tinka tiems, kurie labiau nei teisūs ar pripažinti nori būti laimingi ir gyventi darnoje su savo šeima.

Kūrybos skirstant norus ir reikalus Jums!

1 komentarasKomentuoti

  • Mano asmeninė nuomonė: Žodžiai „noriu” ir „reikia” būtini, žmogus pirma turi galvoti apie savo poreikius, kai jo poreikiai išpildomi be moralizavimų(žiūrė kad būtum dabar geras kad kažką tau padariau), mažas žmogus pradeda gerbti ir kitų žmonių poreikius(aišku yra visokių nujansų, vėliau ar anskčiau, koks skirtumas…) ir net gali pabandyti juos išpildyti taip kaip tėvai pasielgė su juo(išpildė, neišpildė) ir kokį pavyzdį jam parodė. Prievarta nieko neįskiepysi, vaikas pats savo širdute turi tai suprasti: jeigu aš kažko noriu tai gal ir kiti kažko nori?.. Aišku, viskas nėra taip idealiai, bet kai vaikas pats supranta be jokių priverstinių nesąmonių, supranta visam gyvenimui

Leave a Reply

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *