Aha, kas ir kokia yra meilė? Mokydamasi ir besiruošdama koučerio (lietuviškai – asmenybės ugdymo treneris) egzaminui, vienoje vietoje sutikau daug įdomių ir įžvalgių žmonių: mokytojų ir kurso draugų. Su viena iš naujų pažįstamų turėjome keistą pokalbį apie tai, kas yra meilė.
Esu / buvau racionali ir realistė. Viens, du – viską suskaičiuoju, įvertinu, pasveriu. Nemėgstu būti ar jaustis skolinga. Vengiu save užkrauti kitiems. Stengiuosi atlikti man kaip moteriai ar kaip tiesiog žmogui „priklausančias” pareigas. Žodžiu, esu gana standartinė pilietė. Ir jaučiuosi / jaučiausi teisi bei teisinga tokia būdama.
Bet nusprendžiau nuo šiol būti ir jaustis šiek tiek kitaip.
Viskas prasidėjo nuo jau minėto pokalbio apie meilę.
Sėdim, kalbam, tvirtai, nenuginčijamai dėstau savo nuomonę (dalinuosi pokalbio ištrauka):
V (Vilma): Nevalia užkrauti savęs, savo bėdų, savo vaikų, namų ruošos, jausmų, problemų, laimės…žodžiu, visko apie save mylimiems žmonėms. Jei iš mylimųjų kažką gaunu – privalau atsilyginti. Tokie santykiai yra teisingi bei sąžiningi. Mylimieji nėra tam, kad veltui man kažką duotų. Be to, meilė nėra savaime suprantamas dalykas – ją būtina užsitarnauti, nusipelnyti. Kaip galima tikėtis, kad štai aš sėdžiu ir mane myli?
D (Draugė): Tu pati girdi ir supranti ką dabar sakai?
V: Taip.
D: (Ilgokai tyli ir galvoja…) Aš tave myliu. Kaip tu jautiesi?
V: (Tyli dar ilgiau…) Naaa…galvoju ką dabar reikės daryti… Galvoju kaip mes bendrausim. Gal reikės tave pakviesti kavos į miestą. Galvoju kaip dažnai tau reikės paskambinti ir pasiteirauti „Kaip gyveni?”. Gal tavo šeimą pakviesim pas save į svečius vakarienės…
D: Ne, man nereikia nieko, aš tave tiesiog myliu. Mes gal kada netyčia susitiksim kur gatvėj ar parduotuvėj, apsikabinsim, pasisveikinsim, truputį pašnekėsim…viskas, man daugiau nieko iš tavęs nereikia, aš tave tiesiog myliu…
V: (Intensyviai mirkčioja, žiopso praverta burna…) Nea…taip negerai… Jei tu mane myli tai aš turiu tavimi kažkaip rūpintis, rodyti dėmesį, domėtis, tave prisiminti. Turiu tau kažkaip atsilyginti už meilę, kurią man jauti. Na turiu tau kažką gero ir malonaus padaryti.
D: Kaip tu manai, jei tu meilę iš kitų priimi tik tuomet kai ją įvertini, įkainoji ir sudarai planą kaip atsilyginti, kokiomis sąlygomis meilę iš tavęs priima kiti? Kaip manai ar žmonėms tave mylėti nėra per sunki našta?
V: (Žiopso išsižiojus ir išpūtus akis) Niekada apie tai nepagalvojau.
Po šio pokalbio daug ir intensyviai galvojau apie meilę. Apie tai, kaip jaučiuosi ją gaudama. Apie tai, kada jaučiuosi jos verta. Apie tai, kad pykstu ir liūdžiu kai negaunu meilės, kurios jaučiuosi verta. Apie tai, kad jei pati matuoju, vertinu ir sveriu meilę, greičiausiai ir mano vaikai taip daro. GRAUDU.
Taip išeina, kad jei aš savo vaikus myliu, jiems mano meilė yra savotiška našta, įsipareigojimas man kažką duoti. NESĄMONĖ! Nieko jei man neprivalo duoti. Myliu juos ir viskas. Ir kitus žmones myliu. Ir jie nieko man neprivalo už tai duoti. Neprivalo..? (Ne)privalo..? Privalo..! Jei atvirai, jaučiuosi taip, tarsi tie, kuriuos myliu, ir dėl kurių stengiuosi privalo man kažką už tai duoti. Taip jaučiuosi, bet jaučiu, kad tai neteisinga. Ne taip turi būti. Kažką mylėti yra mano pasirinkimas. Būti ir veikti dėl kito – mano pasirinkimas. Tai niekaip neturėtų to kito įpareigoti. Jaučiu, kad taip teisingai turėtų viskas būti.
Taigi mylėti be užmokesčio galiu. Bet jei myli mane – jaučiuosi skolinga… Kažkaip, liaudiškai tariant, „galai nesueina”.
Gal ir galėtų tie „galai nesueiti”, bet bėda ta, jog šventai tikiu, kad vaikai mokosi stebėdami mus, savo tėvus. Vadinasi tikėtina, kad mano vaikai, lygiai kaip ir aš, jaučia pareigą atsilyginti už gaunamą meilę. Maža to, jeigu jaučia, kad atsilyginti negalės – meilės net neima, vengia. SIAUBAS! Kiek meilės taip vertindami ir matuodami jie nepaima? Kiek jos tiesiog prateka pro šalį?
Štai taip nusprendžiu išmokti tiesiog būti dėl kitų, o ne kažką daryti dėl kitų. Būti visu kūnu ir visa siela. Tada, kai manęs reikės. Tikėti. Palaikyti. Suprasti. Jei negaliu suprasti – tiesiog priimti. Būti ten, kur manęs reikės. Tiek laiko, kiek reikės. Didžiuotis ne tuo, kurį myliu, bet man suteikta privilegija būti šalia. Matyti. Liesti. Uosti.
Į darbų sąrašą įsirašau: „Imti visą meilę, kurią man pasiūlo. Jaustis dėkinga, bet ne skolinga. Mėgautis dideliais gurkšniais. Nesverti. Būti dėl kitų. Kaip užmokestį už buvimą „užskaityti” galimybę pažinti kitą, galimybę būti šalia…”.
Šito linkiu ir savo vaikams.
Meilės Jums!
Su meile,
Vilma