Kas saugo mūsų vaikus, kai mūsų nėra šalia?

Kas saugo mūsų vaikus, kai mūsų nėra šalia? Angelas sargas! Todėl kiekvieną vakarą prieš miegą jo prašome būti šalia ir saugoti.

Vasarą kieme kalbėjome apie Angelą Sargą ir viena mergaitė paklausė: „O iš kur tu žinai, kad jis yra?“. Nežinau. Bet man patinka tikėti, kad jis yra. Patinka galvoti, kad net tuomet, kai esi visiškai vienas, toks nesi. Kai reikia išdrįsti man patinka tikėti, kad taip, stengsiuosi labai, bet ir tas kažkas nematomas bus šalia ir padės. Man patinka vaikui pasakyti, kad kai manęs nėra šalia, aš atsiunčiu Angelą, kuris jį saugo.

Tą, kuris visiškai, visiškai atmeta galimybę, kad Angelas yra, įtikinti bus sunku, bet dauguma kažkokia forma juo tikime: Dievu, kosmosu, protėviais, amuletais, aitvarais, pasagomis, švęstu vandeniu, parsižegnojimu, „tfu tfu tfu“ pasakymu ar dar kažkuo. Dauguma mūsų namuose turime kažkokį daiktą, kuriam suteikiame tą saugotojo rolę.

Bet iš esmės, tai Angelas dar vienas fantastinis personažas, kuriuo tikint vaikui tampa truputį saugiau ir ramiau. Esame taip susitarę, kad net kai mažasis išvyksta atostogų pas senelius, mes kiekvieną vakarą paprašome Angelo, kad saugotų ir būtų šalia. O kai mažasis namie šį prašymą pasakome jam girdint kartu su „labos nakties“ bučiniu. Be to, net jei Angelo ir nėra, žmogaus kreipimasis į jį pagalbos rodo didelę brandą. Štai kaip rašoma: „Kai žmogus kreipiasi pagalbos į savo angelą sargą, tai yra veiksmas, rodantis, kad jis subrendo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Nuo tos valandos jam nekils mintis už užgriūvančius sunkumus kaltinti tėvus, mokytojus, draugus, sutuoktinį ar vaikus. Pasiryžimas pačiam tvarkyti savo gyvenimą – būtina sąlyga, jei norite, kad jums padėtų ir angelai.“ Kiek kartų bandėme tartis, kad vaikas pats prašytų Angelo būti šalia, vis sulaukiame prieštaravimo, kuris reiškia, kad jis dar nepasiruošęs būti už save atsakingas ir jam reikia žinoti, kad juo bus pasirūpinta.

Kiekvieną vakarą žodžius renkame pagal dienos įvykius, patirtus nuotykius, prašymą pradedame: Angele mano vaiko; Angele sportininko; Angele keliautojo; Angele skaičiuoti mokėtojo; Angele padėjėjo; Angele brolio… Taip vakare prieš miegą užtvirtiname kažką, kas dienoje buvo įsimintiniausia, svarbiausia, ką norime, kad vaikas būtinai prisimintų. Sako, rytojus negali būti kitoks, nei yra ši diena, taigi yra puiki proga dieną užbaigti tuo, kas buvo geriausia ir gražiausia.

Angelas padeda ne tik vaikui jaustis saugiau, bet ir tėvus išvaduoja nuo visokių baimių ir išsigalvojimų. Yra didelis skirtumas tarp to, kad tu bijai, jog atsitiks kažkas blogo ir to, jog prašai, kad viskas būtų gerai. Norėtųsi, kad ir mūsų tėvai ne nerimautų, kai kažkur išvykstame, o „prašytų, kad viskas praeitų puikiai“. Pvz.: kai vaikas suserga yra esminis skirtumas ar tėvai galvoja + garsiai pasako, kad vaikas serga, ar, kad jis sveiksta. Kai vaikas serga galima kreiptis „Angele, sveikstančio vaiko…“.

Taip, tai yra žodžių žaismas, placebas ar dar kažkas tokio, bet tai veikia. Viskas prasideda mintyse, pirmiausia pagalvoji, paskui pasakai, o paskui padarai. Yra įvairiausių tyrimų ir eksperimentų, kad tėvų tikėjimas, mintys ir žodžiai turi didelę galią jų vaikams. Ne tiesioginę, o per ten kažkur ore aplinkui (panašiai dvyniai turi ryšį vienas su kitu). Negali žinoti, kad tai tikrai tiesa, bet negali ir to visai atmesti ar paneigti. Todėl dėl savo pačių ir dėl vaikų ramybės, saugumo bei laimės renkamės kiekvieną dieną prašyti, kad mūsų mažieji turėtų Angelą šalia.

Kuo gražiausių žodžių ir linkėjimų Jūsų namuose!