Net ir patiems geriausiems bei sukalbamiausiems vaikams kartais pasitaiko nedaryti to, ko jų prašoma. Ir ne kažin kokių stebuklingų ar utopinių dalykų jie nedaro. Kartais jie sėdi sau, spalvina, o visa šeima ruošiasi išvažiuoti į svečius. Apsiauna visi batus, apsivelka paltus, ragina, kviečia mažąjį, o pasirodo, jog jis dar net nepradėjo ruoštis. Arba būna susakai viską, kur kas padėta, kas į sporto krepšį įdėta, koks užkandis, koks rankšluostis ir visa kita. Grįžta pilietis namo visas nelaimingas, alkanas ir suprakaitavęs. Klausiam: „Tai kodėl sumuštinio po treniruotės nesuvalgei, kodėl nenusiprausei?”. Ir gauname nokautuojantį atsakymą: „Galvojau, kad neturiu rankšluosčio ir jokio užkandžio… + liūdnas atodūsis.”
Kartais atrodo, jog vaikas ką tik prieš kelias sekundes į svetainę iš kosmoso nusileido. Žiūri didelėm akim tarsi mus, savo tėvus, pirmą kartą matytų ir girdėtų.
Kodėl taip yra?
Todėl, kad kartais, t.y. labai dažnai, vaikai iš tiesų būna kosmose. Kitame pasaulyje. Savo pasąmonėje. Svajonėse. Godonėse. Mintyse. Rūpesčiuose. Todėl, kad vaikai ne žaidžia, bet tampa žaidimo dalimi visu kūnu ir visa siela. Jie ne skaito knygą, bet tampa knyga. Jei jie kažką veikia, labai dažnai įsitraukia taip, jog tampa pačia tikriausia to veiksmo dalimi.
Didžiausi pasaulio išminčiai stengiasi, medituoja, daro visokiausias praktikas tam, jog patektų į būtent tokią būseną kai visu kūnu ir visa siela esi šiame momente. Kai esi tapęs tuo momentu, kuriame esi. O vaikams ši būsena atsitinka bent po kelis kartus per dieną. Be jokių pastangų, galvojimų, treniruočių ar pastangų.
Mums, tėvams, gal sunku tą suprasti ar tuo patikėti, bet mūsų vaikai būdami vos per metrą nuo mūsų, mūsų paprasčiausiai negirdi ir nemato. Rimtai. Ne visuomet taip yra, bet būna dažnokai.
Šiandien mūsų namuose nutiko štai kas. Aš išvažiavau į miestą, 7-metį ir mažytę palikau namie su aukle. Didysis žiūrėjo rytinius filmukus. Auklė pasiūlė eiti į lauką. Nesulaukė jokios reakcijos. Aprengė mažytę. Ji gerą posmą nurėkė, nes rengtis nenorėjo. Auklė su mažyte kalbėjosi, kad rengiasi, aunasi batus, dedasi striukę, kepurę, pirštines ir t.t. (viskas vyksta bendroje vienoje gyvenamoje patalpoje). Auklė dičkiui išaiškino kurią spyną užrakina, kur raktas, kur eina ir t.t. Ir išėjo.
Skambina man sūnus ir sako: „Mama, auklė su sese dingo. Aš jau ilgau jų ieškau, galvojau jos žaidžia su manim slėpynių. Niekur nerandu.”. Ghmm… Klausiu ar yra auklės batai, striukė ir t.t. Nėra. Gerai. Skambinu auklei. O ji, pasirodo jau gerą valandą lauke.
Ir tai yra nuostabus pavyzdys apie tai, jog mūsų vaikai net būdami vos per kelis metrus nuo pusvalandį trunkančio aktyvaus ir triukšmingo veiksmo jame gali visiškai nedalyvauti. Nepastebėti. Nepamatyti. Neišgirsti. Vaikai gali iš tiesų visiškai neišgirsti net ir pačio ilgiausio mūsų pasisakymo. Nes….nes tuo momentu jie yra kažkur kitur. Savoje veikloje. Savame pasaulyje. Mums atrodo, jog jie taip elgiasi specialiai, turi ožių, išsidirbinėja, apsimetinėja ar pan., o jie tiesiog labai elementariai negirdi ir nemato, nes jų tik kūnai šalia mūsų, o visa kita…kažkur toli.
Tokiais momentais suima pyktis, susierzinimas, beviltiškumas, pakyla ar bent jau pagreitėja balsas, o iš tikrųjų turėtų suimti džiaugsmas ir pasididžiavimas – juk vaikas tikrąją to žodžio prasme pasinėrė į veiklą, atsiribojo nuo pasaulio. Tokiu vaiko gebėjimu reikėtų didžiuotis ir linkėti jį išsaugoti kuo ilgiau.
Kartais „aklam ir kurčiam” deklamuoju Aido Marčėno eilėraštį.
<…> Tu man kažką sakai aš negirdžiu,
nes tavo balsą atkartoja paukščiai,
nes tampa neaprėpiamu žodžiu
vienu metu ir giluma ir aukštis <…>
Juokiasi ir klauso. „Girdžiu. Jau girdžiu.” – sako. Kažkaip šitą eilėraštį visuomet išgirsta. Gal dėl melodingumo ir žodžių žaismo. Jis taip vaikiškai, maloniai, sapniškai skamba 🙂
Bet…grįžkim iš kosmoso į žemę. Mums vis tik reikia, kad vaikas mus išgirstų ir suprastų 🙂
Kaip tą pasiekti?
1. Jei matome, jog vaikais kažką įsijautęs veikia, derėtų prieiti ir „susitikti” žvilgsniais. Iš žvilgsnio nesunku suprasti ar vaikas vis dar veikloje, ar jau čia, su mumis. Kai žvilgsniai susitinka, galima dėstyti savo mintis. Tam, jog informaciją „užtvirtinti”, tereikia paprašyti vaiko viską pakartoti. 3,5 – 4 metų pilietis neilgas ir nesudėtingas instrukcijas jau gali pakartoti.
2. Jei prieiti nenorime ar negalime, vaiką iš jo veiklos „ištraukti” galima pašaukiant vardu ar kitaip, kaip jį įprastai vadiname (mažutėliu, katinėliu, berniuku, saulyte ar pan.). Reikalavimus, pageidavimus, instrukcijas ir mintis efektyvu dėstyti tada, kai vaikas pasako: „Ką? Klausau tavęs.” ar panašiai. Viską susakius taip pat, kaip ir pirmuoju atveju, nepakenks „užtvirtinimas” pakartojant.
3. Jei jau pasakėme ir gerokai vėliau paaiškėjo, jog pilietis nič nieko neišgirdo, nematė ir nesuprato, geriausia, ką galima padaryti – kantriai pakartoti ir paprašyti pasiskubinti / reikalą atlikti iš visos širdies, nes jau prašėme, vaikas neišgirdo, tą suprantame, pasitaiko. Bet dabar judinamės kiek rankos, kojos ir galva neša. Bartis ir pamokslauti tikrai užtruks ilgiau, nei susiimti ir paskubėti atlikti tai, ką reikia atlikti.
4. Stebėti ir pažinti savo vaiką. Ne visur jie užsisvajoja. Kiekvienas turi savo užsisvajojimo momentą. Pvz., mūsų berniukas užsisvajoja po plaukimo treniruotės stovėdamas po šiltu dušu. Pasitaiko, jog visi vaikai apsirengę, sausi išeina, o jo nėra. Eini ieškoti, o jis stovi duše. Į klausimą „Ką čia veiki?” yra vienas ir tas pats atsakymas – „Man taaaip geraaa. Svajojuuu.”. Ir ne, namuose duše taip nesisvajoja kaip dideliame duše po sunkios treniruotės. Namuose dušas nėra toks buriantis kaip baseine. Ateini iš triukšmo, aido, švilpukų skambesio, nusiimi spaudžiančią kepurėlę, akinius ir…klausaisi vandens. Nebėra chloro kvapo. Vanduo ir kvepianti dušo želė. Ją, beje, renkasi skrupulingai. Sakau iš kurių galima rinktis, o jis visas uosto, vertina ir išsirenka tą, kuri jam kvepės po baseino. Taip, skubame, norime greičiau važiuoti, daug reikalų ir t.t., bet, jei atvirai, suprantu jį. Suprantu jo malonumą. Didžiuojuosi, džiaugiuosi, kad tokį turi, kad leidžia sau mėgautis. Jei diena tokia, jog labai skubame, tą pasakome, ateiname paraginti, priminti. Jei galime palaukti, laukiame. Juk jis mėgaujasi ir svajoja <3 Taigi, kiekvienas vaikas turi savo „išėjėlišką” momentą / veiklą, o kartu su vaiku gyvenantys suaugusieji žino, kokia konkrečiai ta veikla yra. Žinodami galime tinkamai planuotis savo laiką, parinkti balso toną, žodžius, užbėgti nesklandumui už akių ir viską sureguliuoti taip, jog nereikėtų bartis, pyktis ir nervuotis. Ir ne, tikėjimasis, jog šis kartas bus kitoks ir šiandien, priešingai nei visuomet, vaikas nesvajos, neverta.
5. Prieš pamokslaujant visuomet pagalvoti, ar vaikas kažką padarė, t.y. kažko nepadarė, specialiai, ar buvo „išėjęs”. Jei dažnai kažkuriuo momentu būna „išėjęs”, galima pasitarti su vaiku kokioms sąlygoms esant jis prisimintų tai, ką reikia prisiminti. Pvz., jei pilietis puikiai pažįstantis laikrodį niekaip nesugeba laiku išjungti filmukų ir tai nėra „ožio”, užsispyrimo, zyzimo ar piktybinis atvejis, jei vaikas iš tikro žiūrėdamas filmukus praranda laiko nuovoką, juk galima rasti kitą išeitį, nei savaitę neleisti žiūrėti filmukų. Pvz., vaikas gali įsigyti žadintuvą / taimerį, kurį įjungs kartu su TV. Žadintuvas burzgia = laikas baigėsi. Tėvai neburba ir nesikiša. Vaikas viską padarė taip, kaip su juo sutarta. Visi laimingi 🙂 Neskubėkime nuteisti vaiko ir užklijuoti išsiblaškiusio ar neatsakingo etiketės. Geriau pagalvokime kaip konkrečioje situacijoje padėti.
6. Visuomet prisiminti, jog vaikas, tai būtybė, kuri gyvena tai čia, tai ten. Čia jis yra savo kūne. Po akimirkos jo ten nebėra. Bet kuris atsitikimas gali būti įtakotas to, jog mūsų vaiko nebuvo kartu su mumis, jis tikrai nematė ir negirdėjo, ko iš jo norime. Jei parvažiavus namo iš parduotuvės vaikas nelipa iš automobilio, bet svajingai tebežiūri pro langą, visai gali būti, jog jis nepastebėjo, kad jau grįžote, automobilis sustojo, kažkas iš bagažinės ima ir neša daiktus, trinkteli durelės, burzgia atidaromi garažo vartai… Nereikia „išėjėlio” išgąsdinti. Yra būdų švelniai jį prisikviesti atgal į žemę..
Ar reikėtų pamokslauti ir mokyti vaiką nepasinerti į savo veiklas taip, jog nieko negirdėtų ir nematytų? Ghmm… Sunku pasakyti. Kaip ir visame kame, taip ir šiuo atveju, pliusų turi visi situacijos sprendimo variantai. Man gražu kai žmogus gali, moka ir turi kur pasislėpti nuo kasdienybės. Tai pavydėtina savybė, teikianti pasitenkinimo, atpalaiduojanti, ilsinanti, leidžianti kurti, pasinerti į save ir save išgirsti… Kita vertus, jei taip atsitiks kur nors gatvėje, vaikui bus paprasčiausiai nesaugu.
Bet mano pasirinkimas vis tiek yra nepamokslauti ir „neatimtinti / neišgyvendinti” iš vaiko šios svajokliškos, išėjėliškos savybės ir meilės mėgstamai veiklai. Lai būna.
Gražių, nuoširdžių ir giliai įtraukiančių momentų Jums linkime!