Labai paprastas klausimas:
– Koks bus rytojus?
Rytojus ne plačiąja ateities prasme, o kuo paprasčiausiai: koks bus rytojus po šios nakties? Koks rytojus bus vaikams? Koks tėvams (ne kaip žmonėms, o kaip tėvams)?
Sako, rytojus negali būti kitoks, nei buvo ši diena, o ypač jos pabaiga. Bet lyg tyčia dienos pabaigoje visi būna labiausiai pavargę, irzlūs, stengiasi gauti kuo daugiau dėmesio sau ir nenori jo dalinti kitiems. Tarytum ateinanti naktis užvertų visas galimybes rytoj tęsti gyvenimą. Vaikams visus žaidimus būtinai norisi sužaisti šiandien, pasikalbėti šiandien, padūkti šiandien… Tėvams vonioje išsimaudyti norisi šiandien, knygą paskaityti šiandien, TV pažiūrėti šiandien, dviese pabūti šiandien… Kuo labiau vakarėja, tuo aiškiau kiekvieno namiškio asmeniniai norai matosi. Ir uoj kaip dažnai tas poreikis „šiandien” visus namiškius išnervuoja tiek, kad kiekvienas miegoti nueina su didesniu ar mažesniu skauduliu, kalte. O su kuo miegoti nueini, su tuo ir atsikeli. Taip pradedi kitą dieną, kurios vakaras dar labiau viską paaštrina. Ir taip diena iš dienos.
Kaip viską subalansuoti?
„Būna guli vakare lovoje ir po dienos kamuoja gailestis, apmaudas, kaltė. Ir jie neleidžia užmigti. „Reikėjo padaryti tą…” „Jei tik būčiau pasielgusi taip…” „Kaip būtų dabar gera jei būčiau…” Tokiais atvejais geriausia iš visos širdies pažadėti sau: Nuo rytojaus būtinai! Tą, aną, penktą, šeštą… Šventai tikint, kad rytojus bus daug geresnis, pavyks užmigti.” – L.R. Knost –
Na taip, jei jau atsitiko, kad esi lovoje ir negali užmigti dėl įvairiausių kalčių bei širdies skaudulių, tvirtas pasiryžimas nuo rytojaus viską daryti kitaip turėtų padėti. Bet gal geriau užbėgti tokiai savigraužai už akių ir vakarą užbaigti taikiai su savimi ir kitais šeimos nariais? Gal geriau kažkaip save „nulaužti” ir tą keistą norą būtinai dar visko labai daug nuveikti būtent šiandien įveikti pasidžiaugiant tuo, kas gero ar įdomaus per dieną buvo nuveikta.
Net nepamenu kur, kada ir iš ko girdėjau pamokymą:
Padėkok. Paprašyk. Atsiprašyk.
Baigiantis kiekvienai dienai – padėkok, paprašyk, atsiprašyk.
Taisyklė galioja tėvams, bet galioja ir mažoms vaikų galvelėms. Kai jie kas vakarą su nusiminimu į lentynas sukrauna žaislus, sudeda pieštukus, palieka TV, nustoja dūkti ir keliauja miegoti. Guli lovoje ir galvoja, ko dar nesužaidė, apie ką su mama ar tėčiu nepasikalbėjo, ko nenuspalvino… Prisimena peštynes / ginčus su draugais ar broliais, apgalvoja kokias užduotis nepakankamai gerai atliko, o gal patingėjo ir visai praleido. Gailisi jog neklausė, atsikalbinėjo. Svajoja, kad per dieną galėjo būti geresni nei buvo. Jie vaikai. Su tikromis širdelėmis ir tikrais išgyvenimais.
Todėl vakare, paskaičius pasaką, prieš sukalbant vakaro maldelę ir linkint saldžių sapnų, galima trumpai aptarti šiuos tris dalykus:
1. Padėkok. Tam, kad padėkoti, būtina prisiminti, o kai prisimeni – apgalvoji, užfiksuoji, vertini.
– Prisiminti ir padėkoti už tai, kas gero, linksmo ar ypatingo nutiko mokykloje / darželyje.
– Prisiminti ir padėkoti už tai, ką naujo per dieną sužinojai ar išmokai. Net jei diena buvo labai prasta, galima kažką sugalvoti, pvz.: sergant išmokti pačiam pasimatuoti temperatūrą.- Prisiminti ir padėkoti už tai, kas geriausio nutiko ar labiausiai patiko namuose su broliais ar tėvais (gal visi žaidė, o gal blynai buvo skanesni nei anksčiau, kažkas gero tikrai buvo).
2. Paprašyk. Prašyti derėtų ne kažko toookio, ko prašai Kalėdų senelio ar per gimtadienį. Noras turėtų būti kilęs konkrečiai iš tos dienos. Kas labiausiai neduoda ramybės? Ko būtent šiandien labiausiai trūko? Kad mama anksčiau iš darbo grįžtų, kad geriau sektųsi rašyti / skaityti, tokių marškinėlių kaip draugo, išmokti greičiau bėgti, pažiūrėti filmuką. Prašymas būtinai turi būti išsakytas garsiai ir kilęs iš dienos įvykių.
3. Atsiprašyk. Apgalvoti kas per dieną nelabai gero buvo.
– Garsiai ištarti atsiprašymą kitiems, kuriuos vienaip ar kitaip nuskriaudei. Mokytojos neklausei, draugo nepriėmei žaisti, mažinai spyrei…
– Atsiprašyti savęs paties, už tai, kaip nuskriaudei save. Aha. Gal užsispyrei, ginčijaisi ir dėl to neišmokai to, ką draugai išmoko. Gal nenorėjai nuprausti rankučių. Gal įlindo ožys, nevalgei ir taip kūnelis silpsta. Gal buvai išdidus / nedrąsus ir nepaprašei vaikų, kad priimtų žaisti, dėl to vienas likai ir liūdėjai. Gal kažko nepaprašei mamos… Dienai baigiantis dažniausiai galima savęs už kažką atsiprašyti.
Kuo ir kam tai naudinga?
Kiekviena diena kažką duoda, kažko nedaduoda, kažką atima. Atėjus vakarui garsiai balsu įvardijus tai, kas buvo gera, atsiranda supratimas, kad diena buvo gera. Nepaisant tam tikrų nesklandumų, dienoje buvo gerų dalykų, juos galima aiškiai, konkrečiai ir garsiai įvardinti. Pasakius garsiai viską išgirsta ausis, tarytum iš šalies pasiekia žinia apie dienos gerumus ir tie gerumai priimami bei suvokiami visomis juslėmis: juos matėme, lietėme, jautėme, užuodėme, išgirdome. Tokia nauda vaikui.
Tėvai baigiantis dienai taip pat išgirsta ir suvokia, kad vaiko diena, nepaisant užimtų ir skubančių tėvų, dėmesio ar žaidimų trūkumo, buvo gera. Joje buvo fantastiškų dalykų, susijusių tiek su draugais, tiek su namais. Vaiko pasaulyje yra gražių dalykų ir emocijų. Ir kai vaikams miegant tėvai guli lovoje ir patys bando užmigti, jiems ausyse skamba tie geri vaikui per dieną nutikę dalykai. Nebeatrodo, kad dėl tėvų skubėjimo / užimtumo / nuovargio vaiko diena buvo tuščia, be gerų nutikimų, be džiaugsmo.
Vaikui balsu išsakius prašymą jis nusirita nuo širdies. Tarytum tuščias, suspaustas oras be deguonies jis iškvepiamas tam, kad sugrįžtų išpildytas. Tam, kad noras būtų išpildytas reikia paprašyti. Prašyti taip, kad kažkas išgirstų. Jei prašymas tiesiogiai susijęs su tėvais, jiems nebereikės jaudintis dėl buvimo tobulais visame kame, dėmesį bus galima sukoncentruoti į tai, kas vaikui iš tiesų svarbu. Išgirdus garsiai išsakytus vaiko prašymus gali paaiškėti, kad mes kaip tėvai save graužiame visai ne dėl to, ko vaikui iš tiesų reikia. Maža to, gali paaiškėti, kad didžiausiam troškimui įgyvendinti užteks pusvalandžio ir visai nereiks visą mėnesį visas dienas nuo-iki leisti drauge. Lengviau atsikvėps visi: vaikas su išpildytu troškimu, tėvai susikoncentruodami būtent į tai, kas rūpi vaikui. Jei troškimo šiuo metu išpildyti neįmanoma, galima apkalbėti kada bus galima, paaiškinti kodėl. Atsakyti klausimai nebus tas pats, kas išpildytas noras, bet suteiks ramybės ir žinojimo, kad tėvai viską žino ir kai tik bus tinkamas laikas, viskas išsipildys. O gal bus sutarta dėl alternatyvos ar dar kažko.
Jei prašymas susijęs ne su tėvais, o su draugais, gabumais, mokykla… Tėvai vis tiek yra tie žmonės kurie daug ką gali įtakoti: su kažkuo pasikalbėti, sumodeliuoti tam tikras galimybes, papildomai dirbti su vaiku idant išugdyti tam tikras savybes ar įgūdžius. Tėvai bet kuriuo atveju gali kažkaip padėti.
Tėvams prieš užmiegant nebereikės sau pažadėti padaryti viską. Milijoną abstrakčių dalykų, kad tik vaikams būtų geriau. Pažadas ir apgalvojimas bus labai konkretus ir tikslingas. Tas suteiks ramybės, apibrėžtumo, konkretumo ir vilties, kad vaiko svajones įmanoma įgyvendinti. „To do list” iš trijų konkrečių punktų, kurių tikrai trokšta mažasis yra daug geriau nei begalinis sąrašas abstrakčių darbų + savybių tam, kad taptum tobulas tėvas ir suteiktum savo vaikui tai, ko jis vertas.
Atsiprašydamas vaikas prieš miegą išlaisvina širdelę nuo manymo, kad yra negeras. Atsiprašoma garsiai, balsu ir tai labai svarbu. Garsiai įvardinus tai, ką padarei nelabai gero, tai užsifiksuoja, įvyksta didelis atsiprašymas, žmogus žino kaip elgtis ateityje nebenori, o su tuo, ko atsiprašo, kitą kartą tikrai bus švelnesnis, draugiškesnis. Gal išgirdus vaiko atsiprašymą teks jį pamokyti ir paskatinti kitą dieną iš tiesų atsiprašyti ar kompensuoti, atpirkti kaltę. Gal negeras veiksmas atsitiko dėl nežinojimo, tuomet galima situaciją aptarti, kažko pasimokyti. Nesvarbu ką vaikas ištars garsiai atsiprašydamas, nederėtų jo smerkti ar gėdinti. Jis išlieja savo slaptus jausmus, parodo save. Dėl to reikia vaiku didžiuotis, o ne jį menkinti. Dera pagirti, kad prisimena kam ir ką negero padarė, pasakyti, kad didžiuojatės jo drąsa pripažinti klydus.
Po kurio laiko pastebėjus, kad tam tikri vaiko prasikaltimai kartojasi, galima aptarti kodėl, kažką užakcentuoti, gal pasimokyti kaip situacijose būti gražiai, taktiškai ir diplomatiškai, kaip laviruoti, kad niekas neliktų įskaudintas.
Štai taip kiekvieną vakarą padėkojus, paprašius ir atsiprašius visi namiškiai taps artimesni, ramesni, linksmesni. Užmigdami su mintimis, kad diena buvo gera, joje buvo fantastiškų nutikimų, esančios svajonės būtinai bus išpildytos, o už prasikaltimus yra atleista, miegosime ramiai ir giliai. Rytą pasitiksime su šypsena ir žinojimu, kad pasaulis yra gražus, vaikas laimingas, o tai, ko truputėlį trūksta mes žinome konkrečiai ir tikrai duosime.
Gražaus Jums šio vakaro ir rytojaus!
P.S. Dar apie ramius ir taikius vakarus namuose esame rašę štai čia…