Laimingi tėvai – laimingi vaikai.
Taip, ir ne atvirkščiai.
Vertinant tėvų ir vaikų laimę susidaro gana paradoksali situacija. Viena didžiausių tėvų laimių yra matyti savo vaikus laimingus. Bet tam, jog matyti vaiką laimingą, jis pirmiausia turi tapti laimingas. O toks tapti jis negali jei tėvai nelaimingi. Užburtas ratas.
Kiekvienas tėvas pirmiausia yra gyvas ir laisvas žmogus. Su savo svajonėmis, tikslais, siekiais, poreikiais, gyvenimo įpročiais ir t.t. Jei namuose atsiradus vaikui visa tai ima ir kažkur prapuola žmogus jaučiasi tarsi papuolęs į kalėjimą. Net jei protui viskas aišku, pasąmonė padaro savo ir tas vidinis gilus nelaimingumas praradus visą savo gyvenimą vis tiek atsispindi „kažkur tarp eilučių“: akių dugne, rankos moste, juoko skambume, grubiau / atžagariau pasakytame žodyje…
Vaikui svarbiau ne bendravimo kiekybė, bet kokybė (Iš karto užbėgame už akių ir pasakome, kad kalbame apie protingą santykį, tikrai nekalbame apie 7 min. skiriamas vaikui per dieną). Neretai tenka girdėti, sakant, kad dėl vaikų pasiaukojama, atsisakoma to, ano ir kito. Bet derėtų paklausti savęs „ar tikrai nesijaučiu nelaimingas“ neturėdamas nieko sau mielo? (taip, vaikas labai mielas ir didelis turtas).
Čia esmė ta, kad tam, jog kažką duoti, pirmiausia reikia turėti, t.y. iš kažkur gauti. Ir KIEKVIENAM žmogui gyvybiškai būtina gauti laiko ir veiklų sau.
Vaikų auginimo etapu jos gali būti trumpesnės ir retesnės, kompromisinės (kažką veiksite po vieną, o ne abu tėvai kartu kaip buvote įpratę). Bet siekiant vaikų laimės tėvams privalu gyventi ir veikti taip, kad siela ir širdis dainuotų (bėgti, vaikščioti, išeiti į kiną, pabūti dviese nors valandėlę, susitikti su draugais be vaikų, plaukti, piešti, šokti…).
Kur ir kada kasdienybėje rasti laiko sau:
– Susitarkite, kad bent kartą per savaitę kiekvienas turite po 1-2 val. asmeniškai sau. Gal kažkur eisite, o gal liksite namuose ir pagulėsite vonioje ar pažiūrėsite mėgstamą TV laidą.
– Negailėkite savo 6 mėn. ar 3 metų vaiko jei jis užsiima pats ir 15-30 min. kažką krapšto ar dėlioja vienas kambaryje. Pasodinkite vyresnėlį papiešti ar sudėlioti dėlionę. Nesėskite šalia. Tegu pažaidžia vieni. Ir jau tikrai tuo metu neikite valyti dujinės ar šveisti vonios (nebent jaučiate tam pašaukimą ir laikote tai savo hobiu). Prisėskite, išgerkite arbatos, perskaitykite kelis knygos puslapius, susitvarkykite antakius, pažiūrėkite TV, pavartykite žurnalą, paieškokite kažką nusipirkti internete (ne vaikui, o sau!). Žodžiu pabūkite sau.
Nors ir po trumpo pabuvimo sau tikrai šypsositės labiau ir nuoširdžiau ir nuo to neabejotinai bus laimingesni visi aplinkiniai.
Ilgą laiką neskirdami laiko sau ir atmesdami savo kaip asmenybės poreikius rizikuojame įsitaisyti nerimą ar lengvą depresijos formą. Arba mažų mažiausiai atrodytie liūdni. Mokslininkai tyrinėja kaip reaguoja vaikas į bejausmį (toks būna depresija sergančio žmogaus veidas) ar liūdną tėvų veidą. Eksperimentai rodo, jog vaikas iš pradžių bando atkreipti dėmesį, vėliau pyksta, nusisuka ir galiausiai nuliūsta / sustingsta pats.
Angliškai tai vadinama „Still face experiment“. Žemiau įdedame kelių tokių filmukų nuorodas:
Linkėdama išlaikyti savo ir vaikų laiko bei laimės balansą,
Vilma ♥