Mama, tu šiandien ir vėl gyvenime ko nors nori? – šią frazę prieš kelerius metus išgirdau iš savo tuomet 6-mečio sūnaus.
Ir tikrai, mamos tarsi žino, kad ir jos nori kažko sau, lyg ir kiti šeimos nariai teoriškai supranta mamos teisę į minutėlę savo malonumui, bet realybė dažnai yra visiškai kitokia. Mama vien nuo minties, kad valandai be priežiūros paliks šeimą ir namus pasijaučia bloga, neatsakinga, nesupratinga, nepakankamai pasiaukojanti, savanaudė, psichologiškai silpna ir t.t. Jei palikimo reikalas gana svarbus, savijauta nėra visai beviltiška, bet jei kalbame apie valandą karštoje kvepiančioje vonioje uždarytomis durimis kai vyras tuo metu žaidžia su 3 vaikais… Neee….mamai šitokių niekų norėti nepridera.
Grįžkime prie mūsų namų istorijos. Viskas buvo taip.
Vieną vakarą kai mūsų Barbora dar buvo vos kelių mėnesių, vaikinai (tėtis ir Karolis) grįžo namo, kas visai (ne)norėjo valgyti, kam netiko tai, kas pagaminta, kažkas norėjo TV žiūrėti, kažkas į miestą važiuoti, kažkas krosą bėgti, kažkas pasikalbėti, o kiti pažaisti, kažkas paskambino ir paslaugos paprašė, Barbora verkšleno neaišku ko, 18 val. vakaro mama vaikščiojo vis dar su pižama, neplauta galva ir neaišku ar valgiusi, kažkas pakomentavo, kad lentyna dulkėta… Ir tada mama pratrūko, garsiai ir piktai pareiškė niekuo nebesirūpinsianti, nes gyvenime kažko nori ir sau, ne tik kitiems. Pasiėmė žvakę, žurnalą, trenkė durimis ir išėjo…į vonią.
Kai po kelių dienų sūnus pamatė, kad mama pradeda pykti, jam tiesiog kilo klausimas:
„Mama, tu šiandien ir vėl gyvenime ko nors nori?”
Tarytum mama ko nors sau nori tik kartais, kartą per mėnesį ar pusmetį. Nei pačiai mamai, nei namiškiams nėra akivaizdu, kad mama, kaip ir visi kiti šio pasaulio žmonės, ko nors sau nori nuolat.
Arba kita istorija iš artimos aplinkos.
Skambina močiutė (80+ metų) vienam iš savo sūnų ir pasakoja baisią istoriją apie vieną iš savo marčių:
– Darže svogūnai neravėti, bulvės neapakėtos, o ji su anūkais į cirką išėjo!
Ar galima kažką baisesnio ir neatsakingesnio įsivaizduoti? 🙂
Ne, ta močiutė nėra nei kvaila, nei bloga, nei marčios nemylinti. Tiesiog virš visų mūsų galvų, ore kabo nuostatos ir reikalavimai kokia turi būti mama, ko ji (ne)gali norėti, kokie jos buvimo prioritetai ir kaip matuojamas gerumas.
Kartą Facebook sienoje pasidalinome filmuku – patarimu – pokštu kaip mamai išsisukti nuo zyziančio vaiko ir sulaukėme pabarimų, kad šitaip daryti nedera, maža to, tokiais filmukais dalintis nedera. Kodėl nedera? Ką, mama ne žmogus? Ji negali prarasti kantrybės ir kelioms minutėms pabėgti nuo nuolat neaišku ko zyziančio metinuko? Mums tas filmukas buvo juokingas, moteris šmaikščiai pasižiūrėjo į savo nuovargį, savo požiūrį nufilmavo ir pasidalino su kitomis mamomis tarsi žinia, palaikymu – mums visoms sunku ir kartais norisi štai taip padaryti – pabėgti.
Bet grįžkim prie esmės 🙂
Ar turi teisę mama į savo norus, svajones bei poreikius? Mes sakome, kad turi. Žmogus be svajonių ir savirealizacijos ilgainiui tampa nelaimingas, o kokia nauda šeimai, namams ir vaikui iš nelaimingos mamos? Jokios!
Realybė, deja yra tokia, kad ir aplinka, ir vaikai, ir pati mama aikteli, nustemba ir išpučia akis jei garsiai išsprūsta pageidavimas nuveikti kažką vien tik asmeniškai sau. Kažką, kas džiaugsmą teiks tik jai vienai, o kitiems sudarys na…tarkim šiokių tokių nepatogumų, papildomos veiklos bei atsakomybių.
Taip, tokia padėtis ištinka ir tėčius, bet mamas dažniau, todėl šiandien rašome labiau apie jas nei apie tėčius.
Dabar vakarai šviesūs 🙂 ir kaip dar vieną iš šimtomilijonų to privalumų galima įvardinti tai, jog kai šviesu, daug lengviau, nei kitais metų laikais, mokytis ir pratintis skirti laiko vien tik sau asmeniškai. Absoliučiai savanaudiškais tikslais. Na OK, su gilia potekste, kad laiminga mama – laiminga šeima. Pratintis ir mokytis pačiai mamai + pratintis ir mokytis kitiems šeimos nariams bei aplinkiniams.
Kaip visa tai atrodo realybėje.
– Šeimos staiga ir netikėtai palikti vienų nevalia. Juos reikia įspėti ir nuteikti iš anksto.
– Pratinti po truputį, pvz.: kartą per savaitę porą valandų.
– Palikti maisto ir ką apsirengti 🙂
– Geriausia visiškai dingti namiškiams iš akiračio. Į vonią jie gali ateiti kai neras kuo apsirengti ar šiaip pasiilgę bučinių.
– Vasara tinkamas metas, nes lauke tėčiui prižiūrėti vaikus lengviau nei namuose. Lauke vaikai savaime randa kuo užsiimti, tereikia būti šalia jų.
– Tikėtina, kad pirmus kartus palikusi šeimą vienus namuose, mama grįžusi ras nemažą chaosą bei netvarką, tad vasara su galimybe šeimą palikti lauke ir grįžti į tvarkingus namus yra super dalykas.
– Jei „savanaudiškas” mamos išėjimas taptų kassavaitine rutina, visuomet pvz.: trečiadieniais atsitinkantis dalykas, visiems šeimos nariams būtų lengviau prie to priprasti (ir mamai, ir namiškiams).
– Turėti kantrybės ir nepasiduoti. Tikėtina, kad kitą trečiadienį šeima mamai pasiūlys pvz.: pikniką prie upės vietoje jos „savanaudiškos / asmeninės” veiklos. Tai tarsi kita mamai maloni veikla, bet taip neapsižiūrėjusi dar kitą trečiadienį mama vėl liks pradinėje stadijoje – namuose ir buityje. Pikniką prie upės būtinai surengsime rytoj, o šiandien mamos „savanaudiškas” laikas.
Ilgainiui visų šeimos narių tolerancija mamos asmeniniam „savanaudiškam” laikui nusistovės, tai taps įprasta, visiems suprantama savaitės dalimi ir niekas nebeteiks jokių pasiūlymų kažką nuveikti per mamos asmenines valandas.
Šįryt iš po lovos ištraukiau riedučius. Paskutinį kartą riedėta daugiau nei prieš dvejus metus, kai dar visai visai nebuvo Barboros. Oho kaip seniai! Nesijaučiau, kad jau tiek laiko praėjo… Šįvakar Vingio parke Riedek.lt akademijos pamokos. O šeima pažais kieme.
Kviečiame žemiau komentaruose pasidalinti savo mažomis, kasdieniškomis ir „savanaudiškomis” svajonėmis. Ką (ne)paprasto norėtumėte padaryti sau ir kada bus TA diena kai pradėsite?
(Ne)paprastų Jums norų ir veiklų!
Vilma ♥
Ir dar štai filmukas – „Odė vasarai”… nes net saldu nuo minties, kad ji ateina.